Paskutinėmis kalendorinės vasaros dienomis visos LRT medijos ištisą parą beveik be sustojimo skalambijo apie neva istorinį renginį – 100 valandų trukmės nenutrūkstamą transliaciją iš Lukiškių aikštės.
Sunku pasakyti, kuo gi tokia ypatinga ši vis labiau į bulvarinę žiniasklaidą panėšėjančio, neobjektyvaus, šališko, bet vis dar pretenduojančio būti nacionaliniu ir visuomeniniu transliuotoju LRT informacijos priemonių junginio viešųjų ryšių akcija. Gal tik tuo, kad šia transliacija ir LRT prisidėjo prie negarbingų ir neteisėtų Vilniaus m. savivaldybės pastangų paneigti Seimo nutarimu įtvirtintą Lukiškių aikštės kaip reprezentacinės Lietuvos valstybės aikštės su laisvės kovų memorialiniais akcentais statusą?
Rugpjūčio 31 dienos LRT radijo „Ryto garsų“ laidoje LRT žurnalistė Giedrė Čiužaitė, pasikvietusi fontaną įrengusios įmonės vadovą Mantvydą Šakalį, klausytojus bandė įtaigoti, kad šis neva puikus ir kažin kuo išskirtinis, net ypatingas, nors mano akimis, ir visai nevykęs, nebent tik mažamečius vaikus karštomis dienomis patraukiantis interaktyvus fontanas neva užgesino ginčus dėl Lukiškių aikštės paskirties ir funkcijų.
Išties faktai rodo, kad Vilniaus miesto savivaldybė deda nemažai pastangų siekdama ne tik užgesinti diskusijas šio nevykusio fontano pursluose, bet ir ištrinti istorinę atmintį apie šioje aikštėje ir visai greta jos vykdytą Lietuvos patriotų kalinimą, kankinimą ir žudymą ir taip paniekinti jų atminimą. Argi ne tam ir skirtos šioje aikštėje Savivaldybės iniciatyva rengiamos lėkštos pramogos bei hedonistinio šėlsmo spektakliai? Argi dera po buvusio NKVD–KGB kalėjimo, kuriame vien 1944–1947 m. buvo nužudyta beveik 800 žmonių, langais apsvaigus nuo muzika vadinamo elektroninio triukšmo strakalioti, drybsoti ir gulinėti sėdmaišiuose, t.y., rašytojo Vydo Asto žodžiais, „voliotis Didvyrių aikštėje“? Bet argi gali tikėtis, kad šitą supras Vilniaus m. savivaldybės klerkai ar tariamo visuomeninio transliuotojo šeimininkai bei jų parankiniai?