Bronius Puzinavičius. Ar Seimas ryšis priimti Įstatymą dėl Lukiškių aikštės ir kodėl jis reikalingas?

Kovo 10 dieną prasidėjo Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. pavasario sesija. Reikia tikėtis, kad, nepaisant įtempto darbų grafiko, pavasario sesijoje Seimas suras laiko pratęsti 2017 m. gruodžio mėnesį po pateikimo priimto grupės Seimo narių parengto „Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projekto XIIIP-1475“, už kurį balsavo 43 Seimo nariai, svarstymą. (Įstatymo projektas ČIA)

Deja, daug vilčių, kad šis įstatymo projektas bus priimtas, ko gero, nėra, nes nemažai Seimo narių, tarp jų ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, jam nepritaria. Tarp įstatymo projektą parengusių parlamentarų nėra nė vieno Seimo Kultūros komiteto nario. Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, mano nuomone, irgi nėra labai palanki įstatymo projektui. Išvadoje abejojama, ar teikiamas įstatymo projektas savo turiniu atitinka esminius įstatymo požymius. Atkreipiamas dėmesys, kad Lukiškių aikštės statusas ir funkcijos esą jau yra įtvirtintos kituose teisės aktuose, Lukiškių aikštė įtraukta į Kultūros vertybių registrą ir turi saugomo objekto statusą. Todėl svarstytina, ar įstatymo projekte siūlomas teisinis reguliavimas nėra perteklinis. (Teisės departamento išvada ČIA)

Įstatymo projektui taip pat nepritaria Kultūros ministerija, šį jos nusistatymą palaiko ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Visiškai neįtikina Kultūros ministerijos ir Vyriausybės argumentai, kad minėto įstatymo projekto negalima priimti vien dėl to, jog Įstatymo projekte numatomam memorialui sukurti reikėtų maždaug milijono eurų, o tokia pinigų suma nenumatyta biudžete. Tuo pat metu skelbiama, kad Vilniaus savivaldybė negaili pinigų kontraversiškiems abejotinos idėjinės ir meninės vertės projektams paremti – skirs 500 tūkst. eurų miestui papuošti gal naujais „surūdijusiais vamzdžiais“, gal „burokų kapčiais“, „grandinėmis po tiltais“, ar kitokiais moderniojo meno „šedevrais“. (Apie savivaldybės planus žiūrėti ČIA). O papildomų lėšų Lukiškių aikštės memorialui, ar pinigų renovuoti Lietuvos karių kapus Naujosiose Rasų kapinėse, sutvarkyti yrančią, apdaužytą sienelę skvero, kuriame yra Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą simbolizuojanti skulptūra „Žinia“, ji, matyt, neturi, nes šių renovuotinų ir remontuotinų objektų, kurie turėtų atrodyti nepriekaištingai, netvarko.

Jeigu valstybės reprezentacinės aikštės ir monumento joje valdžia netraktuotų kaip kokio tai nereikšmingo, jai primesto, nesvarbaus, rutininio ir nemalonaus darbo, o suvoktų ir visuomenei pristatytų kaip svarbų, reikšmingą pilietinį ir patriotinį veiksmą, Lietuvos piliečių ir užsienio šalyse gyvenančių tėvynainių dovaną šimtmečio jubiliejų švenčiančiai Tėvynei, tai, neabejoju, kad trūkstami pinigai ir be biudžetinių valstybės, ar savivaldybės lėšų, būtų surinkti. Prisidėtų sėkmingai dirbančios verslo įmonės, atskiri verslininkai ir kiti Lietuvos piliečiai bei užsienyje gyvenantys tėvynainiai.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, kai kurie Seimo nariai po visuomenės supriešinimą ir protestus sukėlusio Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro surengto konkurso rezultatų paskelbimo ragino daryti pertrauką sprendžiant Lukiškių aikštės monumento ir memorialo klausimą. Tačiau pertraukos, atrodo, nedaro Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Kultūros ministerija. Gal tos kalbos apie pertrauką – tik dūmų uždanga Andriaus Labašausko projektui „prastumti“? Žiniasklaidoje paskelbta, kad meras kartu su „partizanų kalvelės“ autoriumi A. Labašausku, nesulaukę nė Kultūros paveldo departamento išvados dėl projekto atitikimo paveldosaugos reikalavimams, aptarė ir, ko gero, aprobavo neva pataisytą A. Labašausko projektą.

Projekto autorius sako, kad dabar laukia sprendimo, kuris leistų pradėti projekto realizavimo darbus. Esą jis jau išsprendė sienelės saugumo problemą, pasiūlęs kalvelės pakraščius apsodinti spygliuotais krūmais (kad tik neprireiktų dar ir spygliuotos vielos užtvarų nutrūktgalviškiems paauglių šuoliams sustabdyti!), surado naują vietą Vyčio vėliavai nustūmęs ją iš aikštės centro į šiaurės vakarų pusę ir, tokiu būdu, esą, „galutinai užbaigęs aikštės decentralizavimą ir desovietizaciją“. Vietos Šimtmečio, arba Rėdos ratui, A. Labašausko projekte nėra, todėl jo ir neturėtų būti. (Žr. ČIA)

Atrodo, kad A. Labašauskui ir Vilniaus savivaldybei nesvarbu, kad 2018 m. sausio 12 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (LPKTB), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS), Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos (NOKT), Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos (NGS), Sausio 13-osios brolijos, Lietuvos Sąjūdžio atstovai Lukiškių aikštės Šimtmečio rato viduryje esančioje ertmėje patalpino kapsules su Laisvės kovų relikvijomis bei relikvijų sąrašu ir kitais dokumentais. Pašventinus Šimtmečio rato relikvijoriuje patalpintas kapsules, ant relikvijoriaus viršaus buvo uždėtas marmurinis dangtis, ant kurio užrašyta: „PER AMŽIUS KOVOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ. 1918-02-16 – 2018-02-16.“

Prie šių relikvijų nuo sausio 12-osios kiekvienos dienos popietę po kelias valandas budėjo minėtų organizacijų atstovai. Manau, budėjimą reikėtų pratęsti. Būtų gražiau ir prasmingiau, jeigu budėjimą prie relikvijų pakeistų Garbės sargyba, į kurią stotų trijų kartų atstovai – Lietuvos atsargos karininkai, Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos nariai, jaunieji šauliai, skautai, o relikvijų vietą ženklintų nors ir laikinas, bet ryškesnis, iš tolo matomas memorialinis akcentas. Gal tada niekas nedrįstų tų relikvijų liesti?

Vasario 16-ąją Lukiškių aikštės Šimtmečio rato relikvijorius buvo papildytas naujomis relikvijomis. Gaila, kad nei sausio 12-osios, nei vasario 16-osios ceremonijose Lukiškių aikštėje nedalyvavo (neskaitant tarp susirinkusiųjų pastebėto vieno kito politiko) nei įstatymus leidžiamosios, nei vykdomosios valdžios, nei Vilniaus savivaldybės atstovai. Manau, tuo būdu jie pademonstravo savo atsainų požiūrį į Laisvės ir Nepriklausomybės gynėjų atminimą. Tą patvirtino ir Vasario 16 iškilmės Daukanto aikštėje. Šiose iškilmėse visai nebuvo paminėti ir pagerbti kariai savanoriai, lieję kraują gindami Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę 1918–1920 m. Nebuvo išneštos gėlės ant 1918–1920 m. žuvusių karių kapų Naujosiose Rasų kapinėse, neatlikta salvė jų atminimui. Trečioji salvė, kuri buvo skirta Nepriklausomybės akto signatarams, galėjo būti skirta ir už Nepriklausomybę žuvusiems net nekeičiant iškilmių scenarijaus.

Vasario 17-osios rytą Lietuvos karių kapus Naujosiose Vilniaus Rasų kapinėse puošė tik Lietuvos Respublikos Prezidentės puokštė ir prie atminimo plokštės pritvirtintas nedidelis Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų vainikas. Nebuvo nei Seimo pirmininko, nei Ministro Pirmininko, nei Vilniaus mero, nei Krašto apsaugos ministro, nei Kariuomenės vado ir kitų aukščiausias pareigas užimančių valstybės pareigūnų gėlių, ar vainikų.

Kodėl įstatymas dėl Lukiškių aikštės reikalingas?

Nepaisant gana skeptiškų Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadų, Įstatymas dėl Lukiškių aikštės, manau, yra būtinas, nes, kaip parodė patirtis, ankstesnių Seimo nutarimų ir rezoliucijų nepaiso nei Vyriausybė, nei Kultūros ministerija, nei Vilniaus savivaldybė. Norėtųsi tikėti, kad bent šį katrą Seimas parodys tvirtą politinę valią, neleis, kad jam vadovautų jo paskirtoji Vyriausybė, taip pat Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė. Seimo politinės valios reikalingumą ne kartą yra pabrėžę daugelis autorių, rašiusių Lukiškių aikštės klausimais, tarp jų – žinomi visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai, architektai, dailininkai, kultūros veikėjai, politikai, žurnalistai ir publicistai – visus ir išvardinti būtų sunku. Matyt, reikalingas ne Seimo nutarimas ar rezoliucija, bet įstatymas, kurį privalu vykdyti. Kitaip, kaip rodo patirtis, Lukiškių aikštės problemos nebus pozityviai išspręstos.

Žinoma, ir Įstatymo projekto rengėjai, ir juos palaikantys parlamentarai turėtų būti lankstesni, gebantys įsiklausyti į įvairių visuomenės grupių nuomones, linkę ieškoti kompromisinių sprendimų, tartis su patyrusiais ir kompetentingais profesionalais, kurie ne kartą ir ne du argumentuotai kritikavo Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro organizuotą vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių memorialui sukurti konkursą ir apgailėtinus, didelės visuomenės dalies pasipiktinimą sukėlusius rezultatus. 2017 m. gruodį Seimui svarstyti pateiktą įstatymo projektą XIIIP-1475 dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo, manau, reikėtų šiek tiek pataisyti siekiant sumažinti priešpriešą tarp Vyčio monumento šalininkų ir priešininkų, palikti įstatyme šiek kiek mažiau konkretumo, „atimant“ argumentus iš tų, kurie sako, kad ne Seimo narių nurodinėti, kokį paminklą, ar monumentą reikėtų statyti.

Įstatymo projekto 2 straipsnio 3 dalyje rašoma, kad „Dominuojančiu Lukiškių aikštės akcentu turi būti joje įrengtas memorialas Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms ir istorinį Lietuvos laisvės kovų simbolį Vytį vaizduojantis monumentas“.

Gal šią straipsnio dalį būtų galima suformuluoti šiek tiek kitaip, labai konkrečiai nenurodant, kad aikštėje turi būti įrengtas memorialas su istorinį Lietuvos laisvės kovų simbolį Vytį vaizduojančiu monumentu. Gal užtektų nurodyti, kad turi būti įrengtas memorialas ir pastatytas monumentas su Vyčio, kaip Lietuvos Laisvės kovų simbolio, ženklu arba – įrengtas memorialas Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms ir pastatytas monumentas su Lietuvos valstybingumo, laisvės, Nepriklausomybės ir pagarbos žuvusiems ženklais ir simboliais“.

Atitinkamai turėtų būti pakeistos bei patikslintos ir kai kurios Įstatymo projekto preambulės nuostatos (4, 6, 9).

Įstatymo aiškinamajame rašte gal dar galima būtų paminėti, kad memorialo sudėtine dalimi turėtų būti Amžinosios ugnies aukuras, numatyta vieta karių Garbės sargybos postui.

Kadangi Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė iki šiol faktiškai nevykdė Seimo nutarimų ir rezoliucijų, manau, reikalingas ne tik Įstatymas, bet ir tolimesni Seimo veiksmai kontroliuojant ir koordinuojant darbus, susijusius su įstatymo vykdymu. Ko gero, Seime tuo tikslu reikėtų sudaryti kokį nors organizacinį darinį, (gal pakomitetį, gal laikinąją komisiją, gal darbo grupę), į kurios sudėtį būtų įtraukti suinteresuoti Seimo nariai, visuomenės, meno, mokslo veikėjai, rezistencinio sąjūdžio atstovai, žymūs architektai, skulptoriai ir menininkai. Ši darbo grupė turėtų tapti tuo organizaciniu junginiu, kuris užtikrintų deramą projekto įgyvendinimą, atitinkantį Seimo priimtą Įstatymą ir kitus teisinius aktus (nutarimus, rezoliucijas).

Žinoma, į tą darbo grupę reikėtų kviesti žmones, kurie linkę konstruktyviai dirbti, moka susitarti, siekti kompromiso, girdi ne tik save, bet ir savo oponentą, mato ne tik savo, bet ir kitų darbus, geba koreguoti ir derinti projektus ir pan. Grupėje turėtų būti žmonių, kurie išmano juridinius ir finansinius tokių projektų realizavimo aspektus. Grupės vadovu, tikriausiai, turėtų būti organizacinių gabumų nestokojantis, monumento sukūrimo idėjai atsidavęs, telkti žmones gebantis Seimo narys.

Keisti Įstatymo projekto „Dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo“ 2 straipsnio 3 dalį siūlo ir, mano nuomone, labai gero straipsnio „Lietuvos valstybės aikštės kūrimas: ar jau finišo tiesioji?“ autorius Arvydas Gelžinis. (A. Gelžinio straipsnis ČIA). Jis mano, kad, cituoju: „Gal tiksliau būtų siūlyti statyti ne Vytį vaizduojantį monumentą, o monumentą su Vyčio simboliu. Tuomet skulptoriams ir architektams bus palikta pilna meninė laisvė kurti monumentą su užrašu „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ ir kovų už Lietuvos laisvę datomis, o Vytį numatyti kaip šio monumento akcentą“. Anot A. Gelžinio, nepritarimą įstatymui, galbūt, lemia įsitikinimas, kad po įstatymo su projekte esama formuluote priėmimo, Lukiškių aikštėje gali būti pastatyta realistinė Vyčio skulptūra, panaši į A. Sakalausko skulptūrą „Laisvės karys“, o tai daugeliui žmonių, ypač menininkams, yra nepriimtina. A. Gelžinis pagrįstai stebisi, kodėl į monumento kūrimo procesą nėra įtrauktas žinomas heraldikos specialistas, dailininkas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Každailis, neatsižvelgiama į jo pasiūlymus ir pastabas.

Priėmus Lukiškių aikštės Įstatymą, manau, faktiškai būtų anuliuoti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro organizuotų vadinamųjų Kūrybinių dirbtuvių konkurso rezultatai ir padaryta ta siūlomoji pertrauka sprendžiant Lukiškių aikštės memorialo problemas. Vis dėlto, naujasis konkursas aikštės memorialui ir monumentu sukurti, tikriausiai, turėtų būti skelbiamas atsižvelgiant į pastaruoju metu jau įvykusius pokyčius aikštėje. Nemanau, kad reikėtų naikinti aikštėje suformuotą Šimtmečio ratą su jame jau patalpintomis Laisvės kovotojų relikvijomis, ardyti paklotą granitinę aikštės dangą, iš naujo formuoti aikštės struktūrą. Verta dėmesio ir architektų Gintaro Čaikausko, Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio siūlyta Tūkstantmečio juosta.

Lukiškių aikštės architektūrinių sprendimų autorius ir vienas iš projekto „Atminti ir pagerbti“ kūrėjų Gintaras Čaikauskas mano, kad turėtų būti veiksmų tąsa ir nuoseklumas sprendžiant Lukiškių memorialo problemas. Šia prasme sutinku su p. G. Čaikausku, bet mano nuomone, jo ir jo kolegų teiktam memorialo projektui „Atminti ir pagerbti“ labiausiai trūko aukšto, vertikalaus, architektų žodžiais tariant, didelės Lukiškių aikštės erdves apvaldančio akcento, panašaus į tą, kurį siūlo architektas Audrius Ambrasas.

Kadangi aikštė didelė, talpi, tai gal joje atsirastų vietos ir menininko A. Labašausko idėjoms įgyvendinti, bet modifikuotoms ir kitoje negu dabar numatyta aikštės vietoje, kad nereikėtų naikinti Šimtmečio rato su jame jau patalpintomis Laisvės kovų relikvijomis ir aštrinti konfrontacijos su tais, kurie tai padarė? Tai irgi būtų kompromisinis sprendimas, žinoma, jeigu p. A. Labašauskas sutiktų su tokiu kompromisu. Gal Lukiškių memorialas galėtų būti kaip darnus kelių idėjos ir turinio prasme susijusių komponentų derinys? Tada jį galima būtų realizuoti keliais etapais, be nereikalingo skubėjimo ir kylančių problemų dėl lėšų stokos. Bet, žinoma, galutinį žodį šiais klausimais turėtų tarti specialistai, aukščiausio lygio profesionalai.

Paskelbus naująjį konkursą, manau, aktualiais taptų ir naujausi architektų Audriaus Ambraso bei Leonardo Vaičio pasiūlyma Architektas, Nacionalinės premijos laureatas Audrius Ambrasas pateikė pasiūlymą Aukų gatvėje statyti iš keturių kolonų sudarytą 45 m. aukščio obeliską, kuris būtų kartu ir obeliskas, ir koplyčia, ir aukuras. Paminklo viduje esanti aukšta ir siaura erdvė su viršuje švytinčiu Vyčio kryžiumi, esą, simbolizuotų nenumaldomą tautos laisvės troškimą. (Apie A. Ambraso projektą skaityti ČIA)

Šis architekto A. Ambraso sumanymas sulaukė nemažai įvairių atsiliepimų ir vertinimų. Spaudoje rašoma, kad Seimo narys, buvęs Kultūros ministras Arūnas Gelūnas rašė: „Matyt Dievas išgirdo mūsų aimanas, ir neseniai nutiko bent du labai gražūs, su Lukiškių aikšte susiję dalykai: laisvės kovotojai sausio 12 dieną aikštėje palaidojo kapsulę su Lietuvos laisvės kovų relikvijomis (tokiu būdu ji išties virto Rezistencijos aikšte), o antrą labai gražų dalyką pamačiau šiandien – vienas talentingiausių šių dienų Lietuvos kūrėjų, architektas Audrius Ambrasas, siūlo šiuolaikišką, bet sykiu taurų ir elegantišką Lukiškių aikštės memorialo sprendimą, apie kokį daugelis mūsų seniai svajojome, bet jis kažkaip niekad nebuvo išvydęs dienos šviesos“. Architektė Renata Laivytė A. Ambraso pasiūlymą pavadino atgaiva. „Tikra atgaiva po užsitęsusių smulkmeniškų diskusijų apie tai, kas geriau: arklys su pakelta uodega, arklys su nuleista uodega, bet pasuktas, arklys be uodegos ar išvis be arklio, tik pakeltas reljefas“, – rašė R. Laivytė. Projektui pritaria ir keli kiti jaunieji architektai. Antai architektas Tomas Milkamanavičius rašė, kad tai „pirmas pasiūlymas, kai tikrai jauti, jog tai logiškas ir kontekstualus sprendimas Lukiškių aikštės memorialui“.

Pats A. Ambrasas sakė, kad visuomenės reakcija jį maloniai nustebino. Jis sulaukė palaikančių skambučių iš kolegų ir pažįstamų. Jį nudžiugino faktas, kad jo projektą pastebėjo ir pagyrė net Dakare važiuojantis Benediktas Vanagas, o vienas pažįstamas nekilnojamojo turto vystytojas klausė, kuo galėtų prisidėti, kad projektą būtų galima realizuoti. (Daugiau žr. ČIA)

A. Gelžinis minėtame straipsnyje, man regis, irgi labai palankiai atsiliepia apie architekto Audriaus Ambraso pateiktą pasiūlymą. „Tai ypatingas meninis sumanymas. Jei toks monumentas dar būtų papuoštas Vyčio bareljefu, tai ypač pradžiugintų apie 80 proc. Lietuvos piliečių, kurie pasisako už Vytį valstybinėje aikštėje“, rašo M. Gelžinis.

Tačiau ne visiems patiko A. Ambraso siūloma jo didingo obelisko lokalizacija ne Lukiškių aikštėje, bet Aukų gatvėje. Skaitytoja Žemyna Pašilaitė mano, kad paminklas Aukų gatvėje atrodytų „užspaustas lyg kalnų tarpeklyje“, todėl būtų neaiškus jo turinys. Atsidūręs tarsi siaurame plyšyje jis būtų smaugte smaugiamas, teigia autorė. Buvęs Vilniaus miesto tarybos narys Valentinas Šapalas taip pat nepritaria pasiūlymui statyti paminklą Aukų gatvės skverelyje ir teigia esąs įsitikinęs, kad paminklas Lietuvos laisvės kovotojams turi būti pastatytas būtent Lukiškių aikštėje, o ne greta jos. Ši aikštė, anot jo, „turi tapti pagrindine ir reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte“. O kokia Lietuvos reprezentacija būtų mažame Aukų gatvės skverelyje? (Daugiau žr. ČIA).

Architektas Leonardas Vaitys savo komentare A. Ambraso pasiūlymą monumentą statyti Aukų gatvės skvere pavadino „apmaudžia klaida“. Anot jo, pareiškimas, kad aikštė yra per didelė ir dėl to ten negalimas tokio dydžio paminklas, kuris užvaldytų erdvę, yra visiškai neteisus, mat maždaug 10–12 metrų Leninas puikiai ją „valdė“. Taigi, gerbiamo kolegos keturgubai aukštesnis bokštas, ją tikrai apvaldytų, o jeigu jis atsirastų aikštės autorių numatytoje vietoje, jis tarptų tokio mastelio erdvėje, kurios pagal savo mastelį jis ir reikalauja“, – teigia L. Vaitys (Cituojama iš ČIA).

Kaip jau buvo užsiminta, kai kurie architektai mano, kad Lukiškių aikštė yra labai didelė, todėl sunku kokiu nors monumentu jos erdves apvaldyti. Bet gal situacija šiek tiek pasikeis Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bei Dominikonų vienuolyno prieigose pastačius architektūros studijos „Archinova“ (vadovas architektas Antanas Gvildys) projektuojamą viešbutį su konferencijų centru ir biurų patalpomis? (Daugiau žr. ČIA) Nesuprantu tų, kurie protestuoja prieš šias statybas. Juk nugriovus dalį buvusios Šv. Jokūbo ligoninės pastatų, miesto centre atsirado dykvietė, kurią ir reikia užstatyti, taip pat sutvarkyti apleistus, nenaudojamus pastatus. Projektuojami pastatai neužstos Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios silueto. Žinoma, kad galima ir reikia diskutuoti dėl statinių architektūrinės išraiškos, bet ne dėl jų reikalingumo.

Gal reikėtų prisiminti ir turbūt jau primirštus planus užstatyti ne tik buvusios ligoninės sklypą, bet ir dalį aikštės bei jos prieigas tarp J. T. Vaižganto gatvės, vienuolyno ir Bažnyčios, kur paprastai stovi miesto komunalinio transporto autobusai? O gal toje aikštės dalyje galima lokalizuoti tam tikrus Lukiškių aikštės monumento komponentus, pvz., abipus 1863 metų sukilimo dalyvių nužudymo vietą ženklinančio kryžiaus pastatyti didelės plokštės, ar plokščių pavidalo Memorialinę sieną su žuvusiųjų, dingusiųjų be žinios ir nužudytųjų vardais ir pavardėmis? O gal tai galėtų būti Lietuvos Tūkstantmečio siena vietoje Tūkstantmečio juostos, kuri buvo siūloma projekte „Atminti ir pagerbti“? Memorialinė, ar Tūkstantmečio, siena kiek sumažintų Lukiškių aikštės erdves, padarytų aikštę kompaktiškesnę, labiau išbaigtą, turinčią aiškesnes ribas ir kontūrus, bet nei esamo kryžiaus, nei Bažnyčios vaizdo neužstotų. Paslėptų tik neišvaizdžią, nuolat aptrupėjusią ir išterliotą Bažnyčios šventoriaus tvorą. (Nuotraukose – Vietnamo karo veteranų Memorialinės sienos JAV sostinėje Vašingtone ir JAV Vašingtono valstijos sostinėje Olimpijoje vaizdai).

Manau, galima iškelti ir tokį klausimą – jeigu kai kuriems profesionaliems architektams atrodo, kad nedidelis Aukų gatvės skverelis tinkamas netgi 45 m. aukščio obeliskui, tai gal šita vieta būtų tinkama ir dr. J. Basanavičiui bei kitiems Vasario 16-osios akto signatarams įamžinti? Toks paminklas pagrindinės valstybinės reikšmės aikštės prieigose labai tiktų, nes juk 1918 m. Vasario 16-osios aktas – mūsų modernaus valstybingumo ir Nepriklausomybės pamatas. Nuo jo pradėtas austi mūsų šiuolaikinės valstybės likimas.

Publikacijose apie naujas idėjas Lukiškių aikštei teigiama, kad valstybinės institucijos – Kultūros ministerija, Vilniaus savivaldybė – A. Ambraso ir kitų autorių vis dar siunčiamų projektų plačiau nekomentuoja, nes laiko, kad konkursas Lukiškių aikštės memorialui sukurti jau yra pasibaigęs ir toliau ketina realizuoti jo rezultatus. Formaliai žiūrint, valdininkai gal ir teisūs. Kita vertus, atsižvelgus į tą rezonansą, kurį sukėlė žinomo Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro organizuoto konkurso rezultatai, galima konstatuoti, kad valdininkams, deja, svarbiau laikytis jų pačių nustatytų biurokratinių formalumų, negu siekti, kad Lukiškių aikštėje būtų sukurtas ir pastatytas Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės vertas monumentas. Tai dar kartą patvirtina Įstatymo dėl Lukiškių aikštės reikalingumą, nes jis, kai jau sakyta, faktiškai anuliuotų nevykusius minėto konkurso rezultatus ir atvertų kelią naujiems, tikėtina, geresniems sumanymams ir projektams, kuriuos (arba bent dalį jų), galbūt, būtų galima suspėti realizuoti 2020 m., kai minėsime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtąsias metines.

Žodžiu, minčių, sumanymų ir pasiūlymų gali kilti įvairių. Bet jiems apsvarstyti reikia ne tik laiko, bet ir valstybinės valdžios institucijų politinės valios bei sutelktų aukščiausio rango profesionalų pastangų. Šiems tikslams ir pasitarnautų Įstatymas, įteisinantis išskirtinį, valstybinį Lukiškių aikštės statusą. Manau, tokiu būdu būtų žengtas svarbus žingsnis, siekiant užtikrinti Seimo bei kitų aukščiausių valstybinės valdžios institucijų darnią ir sutelktą lyderystę monumento su memorialiniais akcentais sukūrimo procese. Seimas neturėtų delsti, nes „Lukiškių kalvelės“ autorius A. Labašauskas nedaro pertraukos, o ragina skubėti, nedelsiant skirti pinigus jo projektui įgyvendinti. (Žiūrėti ČIA)

Nuotraukos