alkas.lt
Ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė viešojoje informacinėje erdvėje skelbia, jog Lukiškių aikštė rekonstruojama ir formuojama pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“.
Šio nutarimo preambulėje ir pirmajame straipsnyje sakoma, cituoju:
Lietuvos Respublikos Seimas,
atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją,
pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui – prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą,
pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija,
primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863-1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui,
numatydamas, kad visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) bei jo perspektyvine kultūrine funkcija, nutaria:
1 straipsnis.
Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais. (Visą cituojamą 1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimą rasite ČIA)
Man regis, kad cituojamoje minimo nutarimo preambulėje ir jo pirmajame straipsnyje aiškiai nurodoma, kokia yra pagrindinė Lukiškių aikštės paskirtis ir svarbiausios funkcijos, nors neneigiama ir jos rekreacinė bei visuomeninė piliečių bendravimo funkcija. Šią aikštės funkcijų paskirstymo dilemą, manau, labai teisingai siūlė spręsti dailininkas A. Každailis. Savo publikacijose jis teigė, kad rekreacinei funkcijai pakaktų gana plačių ir ilgų, visą aikštės perimetrą supančių liepų alėjų (žiūrėti A. Každailis, „Ar Lukiškių aikštė taps Valstybės aikšte“// Delfi.LT 2016-01-13). Piliečių bendravimas, be abejo, galėtų vykti ir kitose aikštės vietose.
ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija. ŠMC nuotr.
Bet, sprendžiant iš agentūros BNS ir daugelio informacinių portalų š. m. liepos 28 d. pranešimų, Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) surengtame pristatyme beveik nesigirdėjo pastangų deramai įvykdyti minėtojo Seimo nutarimo nuostatas – paskirstyti aikštę į tam tikras zonas, aiškiai apibrėžti jų paskirtį ir funkcijas, nebuvo diskusijų, koks turėtų būti valstybę reprezentuojantis monumentas ir laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas. Visai neminimas ir 1983–1984 m. sukilėlių egzekucijų atminimo vietos, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (nežinomo kario) atminimo įamžinimas.
BNS bei informaciniai portalai skelbia, kad minėtame Šiuolaikinio meno centro renginyje nebuvo parodytos ir pristatytos Lukiškių aikštės valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovų memorialo projektų vizualizacijos. Bet pačios Lukiškių aikštės, tiesa, be jokio monumento, tik su Vyčio vėliava, vizualizacijos (negalutinės, darbinės ) informaciniuose pranešimuose, paprastai, pateikiamos. Nurodomas ir tų vizualizacijų šaltinis. Tai ŠMC intrnetinės svetainės puslapis, skirtas informacijai apie Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti (žiūrėti: ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).
Vienoje vizualizacijoje matome žaliojoje aikštės zonoje nerūpestingai, sakyčiau, netgi paikai, pramogaujančius žmones – leidžiamus muilo burbulus, grupelės draugų pikniką ant žolės, vedžiojamus šunis, kitoje, kietąja danga dengtoje dalyje, ir, reikėtų spėti, būsimo monumento artumoje ar vietoje, – koncertinę estradą su grupele, tikriausiai, pramoginės muzikėlės atlikėjų, dar kitoje, irgi kietąja danga dengtoje, taigi taip pat priešais būsimą monumentą ir memorialą, – linksmus riedutininkus, dviratininkus, kurie pramogauja šalia senjorų, besiilsinčių vietoje, primenančioje aikštėje įrengtą lauko kavinę.
Žodžiu, tose, tikiuosi, provizorinėse, ŠMC vizualizacijose faktiškai visa aikštė skiriama rekreacijai, pramogoms, linksmybėms, kurios, bent jau kai kuriais atvejais, primena tuštybių mugę, hedonizmo ir banalių linksmybių puotą šventoje vietoje. Nejaugi tokie turėtų būti valstybę reprezentuojančio monumento ir memorialo žuvusiesiems atminti vaizdai?
ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija. ŠMC nuotr.
O gal tos ŠMC vizualizacijos – tai savotiška provokacija, užuomina projektų kūrėjams, kad jie nepamirštų, jog, ŠMC Kūrybinių dirbtuvių organizatorių nuomone, svarbiausia Lukiškių aikštės funkcija – rekreacija ir pramogos, nors toks požiūris akivaizdžiai prieštarauja rašinio pradžioje minimo Seimo nutarimo nuostatoms. (Žiūrėti anksčiau pacituotą Seimo nutarimo ištrauką ir Šiuolaikinio meno centro Lukiškių aikštės vizualizacijas, – 1, 2 ir 3 pav. Vizualizacijų šaltinis – ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).
O gal jos rodo, kad kurti ir statyti realų ir tikrą monumentą bei memorialą net ir neplanuojama? Gal ketinama jį pakeisti virtualiu, proginę vaizdo instaliaciją ar televizijos realybės šou primenančiu reginiu? Gal todėl ir nebuvo pristatoma, kaip turėtų atrodyti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojus įamžinantis memorialas?
Tokią prielaidą provokuoja Vilniaus miesto vyriausiojo architekto M. Pakalnio pasisakymai – jis esą sakęs, kad kai kuriuose tobulinimui atrinktuose projektuose siūloma skenuoti aikštės lankytojų veidus, ir, tokiu būdu, suteikti galimybę kiekvienam pabūti monumentu, pastovėti virtualioje garbės sargyboje (realios, šiukštu, nereikia), pagulėti ant šlaito nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į bažnyčią, tam tikromis progomis įžiebti ir apšviesti kai kurias, galbūt, stiklines aikštės grindinio trinkeles (žiūrėti: „Lukiškių memorialas: rinksis iš penkių darbų, kaip jie atrodo nepristatoma“ // portalas „Lietuvos žinios“, 2017-07-28.).
O gal būsimų monumentų projektų vaizdai neparodyti todėl, kad bijomasi visuomenės neigiamos reakcijos, pasipiktinimo? Gal paskutiniu momentu bus bandoma į aikštę „prastumti“ kokias nors bjaurastis, pvz., už gerą kainą „įvolioti“ kokį surūdijusį vamzdį, „įtempti“ spygliuotos vielos gniužulą, buldozeriais sustumti žemės kauburėlį, sukrauti akmenų krūvelę arba pastatyti ką nors panašaus į šiuolaikinio meno apologetų giriamus kūrinius – V. Urbonavičiaus „Krantinės arką“, R. Antinio „Puskalnį“ ar M. Navako „Dviaukštį“ ?
Mano nuomone, glausti pristatytų projektų aprašymai, projektų vertintojų pasisakymai ir publikuojamos vizualizacijos kelia rūpestį, kad gali pasitvirtinti pačios niūriausios prognozės, išsipildyti juodžiausi scenarijai. Gali atsitikti taip, kad visą aikštę ar bent jau didesniąją jos dalį bus siekiama paversti banalių linksmybių ir pramogų, mugių vieta, o valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojų atminimo memorialą gali pakeisti tik kokie nors virtualūs projektai, laikinos instaliacijos ar VEKS (Vilnius- Europos kultūros sostinė) pobūdžio kūriniai.
1863 m. sukilimo vadų žūties vieta Lukiškių aikštėje
Gal projektuose jau nebeliks nei kryžiaus, nei kitokio ženklo, žymėjusio 1863 m. sukilimo vadų žūtį [jis publikacijose neminimas, jo nesimato ir aikštės vizualizacijose, kurios aprėpia to ženklo (kryžiaus) buvimo vietą ( žr. 1, 2, 3, 4 pav.)]. Ir apskritai, atrodo, kad pristatyme nebuvo minimas joks konkretus ir tikras (ne virtualus) valstybę reprezentuojantis monumentas, žuvusiųjų atminimą įamžinantis ženklas ar ženklai. Iš glaustų pateiktų projektų aprašymų susidaro įspūdis, kad, ko gero, ženkliai pasistūmėta nuo ankstesniems Lukiškių aikštės konkursams teiktų realių, monumentus primenančių link virtualių projektų ir vaizdo instaliacijų (žiūrėti 5, 6, ir 7 iliustracijas, kuriose – kelios anksčiau teiktų projektų vizualizacijos).
K. Antanėlio ir kitų projekto vizualizacija. Lietuvos architektų sąjungos nuotr.
Sakoma, kad reikia ne tik kritikuoti, bet ir siūlyti išeitis, problemos sprendimo būdus. Mano nuomone, memorialą turėtų sudaryti vienokios ar kitokios, gal labiau tradicinės, bet kartu ir daugiau ar mažiau stilizuotos, šiuolaikinės formos ir išraiškos valstybę reprezentuojantis monumentas su Lietuvos valstybės herbu (taigi ir Vytis turėtų būti, bet nebūtinai kaip atskira skulptūra), taip pat su Lietuvos istorinį kelią menančiais įrašais ir ženklais. Tokios tradicinės, bet kartu ir šiuolaikinės formos pavyzdžiu, simbioze ar samplaika, manau, gal galėtų būti, pvz., Paryžiaus Didžioji (ar Naujoji) arka La Defense verslo rajone.
Arch. J.Anuškevičius ir kt. projekto vizualizacija. Lietuvos architektų sąjungos nuotr.
Geriausias žuvusiųjų ir nužudytųjų už Tėvynę atminimo simbolis – Amžinoji ugnis, kuri turėtų liepsnoti priešais minėtąjį monumentą. Geriausias pagarbos ir dėkingumo ženklas, kuris praktikuojamas daugelyje šalių, taip pat ir mūsų kaimyninėse bei šiek tiek tolimesnėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje – besikeičianti karių garbės sargyba prie Amžinosios ugnies aukuro ar kitose valstybę reprezentuojančiose vietose. Skaudu, bet atrodo, kad Lietuvai kažkodėl to nereikia…
Lukiškių aikštės projekto vizualizacija. Žurnalo „Miškai“ nuotr.
Šalia monumento dar turėtų plevėsuoti Lietuvos valstybinė, istorinė, Vilniaus miesto ir galbūt Europos Sąjungos bei NATO vėliavos. Garbės sargybos kariai, tikriausiai, neturėtų prie memorialo budėti ištisą parą, todėl būtų rengiami šio ritualo pradžios ir pabaigos ceremonialai, kurie būtų ir gražus, prasmingas reginys, ir patraukli pramoga aikštės lankytojams, turistams (visur taip yra, kur tokie ritualai atliekami).
Valstybinių švenčių dienomis ir kitomis progomis monumentas ir aikštė galėtų būtų šventiškai, progai pritaikytu būdu apšviečiama, monumentai papildomi gerai parengtomis vaizdo ir garso instaliacijomis, šalimais esančios Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios kariljono varpų dūžiais. Bet minėtieji „pagulėjimai“ nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į Bažnyčią, manau, yra banalus, netgi vulgarus ir tokiai vietai netinkantis dalykas.
Tokia yra mano tradicinė valstybę reprezentuojančio monumento ir kovotojų atminimą įamžinančio memorialo vizija. Manau, kad profesionalų užduotis būtų visus tuos tradicinius monumento ir memorialo komponentus tinkamai pavaizduoti, sukomponuoti į vieną darnią, lakonišką ir estetiškai atrodančią visumą. Nereikėtų čia išradinėti jokių naujų „Amerikų“, nes jų paprasčiausiai nėra. Nebūtina stengtis padaryti ką nors nežmoniškai, bet būtinai kitoniškai, nes iš to dažniausiai išeina tik šnipštas ir pajuokų objektas.
Juk visi žinome, kad Neries krantinėje stovinti V. Urbonavičiaus „Krantinės arka“ paprastai yra vadinama „surūdijusiu vamzdžiu“, o jos apologetai – „vamzdininkais“. Kito, priešais Edukologijos universiteto pastatą stovinčio VEKS projekto – R. Antinio „Puskalnio“, ertmės dabar prigrūstos visokių atliekų ir šiukšlių, kitaip sakant, paverstos šiukšliadėžėmis. Gal čia ne tiek vandalizmo, kiek daugelio žmonių požiūrio į tokius kūrinius ir jų paskirtį išraiška? Nejaugi to nesupranta ŠMC korifėjai?
Galėtume jų paklausti: sakykite, kaip atrodytų, pvz., karių garbės sargybos postas prie ŠMC „modernistų“ giriamo minėtojo „Puskalnio“? Didesnio farso, absurdo spektaklio ar tragikomiško reginio, turbūt, negalima nė įsivaizduoti. Šis palyginimas, manau, daug pasako, koks turėtų ir koks neturėtų būti valstybę reprezentuojantis ir kovotojus įamžinantis memorialas.
O gal ŠMC „modernistams“ visai nė nerūpi jų pačių kūriniai ir jų likimas, žmonių požiūris ir vertinimas, svarbu tik paimti gerus pinigus už juos, kaip buvo 2009 metais, kai „modernistai“ gražino Vilnių jį paskelbus Europos kultūros sostine ? Gal šiuolaikinio meno gerbėjai panašiais kūriniais norėtų reprezentuoti valstybę ir Lukiškių aikštėje, taip ją „išpuošti“ bei panašiu būdu įamžinti žuvusiųjų atminimą?
Manau, netgi esu įsitikinęs, kad šventa Lukiškių aikštės žemė neturėtų būti paversta neva labai modernių, šiuolaikinių menininkų kūrybinių ieškojimų ir eksperimentų lauku. Tokiems dalykams yra kiti renginiai ir vietos, pvz., kūrybos plenerai, meistriškumo mokyklos, kūrybinės dirbtuvės. Ir eksponuoti tokius kūrinius yra kur. Tai ŠMC, kitos modernų meną toleruojančios galerijos, Europos ir kiti skulptūrų parkai.
Ir apskritai – į valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojus įamžinantį memorialą neturėtų būti žvelgiama tik iš modernaus meno kūrėjų perspektyvos. Manau, kad pirmiausia turėtų būti siekiama juos įvertinti pagal tai, kaip jie atliepia ir išryškina reprezentacinę ir memorialinę prasmes, žinoma, nepamirštant ir projektų profesionalumo.
Patyrę, pripažinti architektai, skulptoriai ir kiti kūrėjai, pasiūlytų projektų vertintojai, manau, turėtų įsiklausyti į visuomenės daugumos, ypač Tėvynės gynimo ir patriotines idėjas puoselėjančių organizacijų, politiniams kaliniams, rezistentams ir tremtiniams atstovaujančių asmenų, aktyvių visuomenininkų pageidavimus, jiems padėti, siekti jų idėjoms ir pasiūlymams suteikti profesionalumo lygmenį, o ne arogantiškai, išdidžiai, iš „aukšto“ juos traktuoti, atmetinėti jų idėjas kaip nieko vertas ir primetinėti savo kartais sunkiai suvokiamas, kontraversiškas, neigiamas emocijas ir atmetimo reakcijas provokuojančias vizijas, kurios, jas realizavus, lengvai gali tapti ne pagarbos, bet pajuokos ir paniekos objektais, kaip kad atsitiko su kai kuriais „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ projektais.
Didžioji arka Paryžiuje
Vis dėlto tikiuosi ir viliuosi, kad visuomenė, patriotinės organizacijos, aktyvūs piliečiai, visuomenininkai neleis visos Lukiškių aikštės paversti dar viena banalių pramogų ir linksmybių, hedonistinio šėlsmo zona, kad joje ir toliau bus pažymėta 1863 metų sukilimo vadų žūties vieta, sukurti ir pagarbiai traktuojami valstybę reprezentuojantis monumentas ir visų laikų laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas, kad šitos reprezentacinė ir memorialinė zonos netaps kažkokių nepamatuotų ir dar niekur neišbandytų modernistinių eksperimentų lauku, vien tik virtualių projektų ir laikinų vaizdo instaliacijų arena, garbingai įamžins visų laikų laisvės kovotojų, tarp jų ir kovose su lenkais dėl Vilniaus bei visos Lietuvos laisvės žuvusiųjų karių, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų, partizanų, tremtinių, visų rezistentų, Sausio 13-osios aukų, Medininkų poste nužudytųjų ir kitų po Kovo 11-osios Akto paskelbimo žuvusiųjų atminimą.
Manau, kad sprendžiant Lietuvos valstybę reprezentuojančios aikštės rekonstravimo, formavimo problemas pirmiausia ir daugiausia reikėtų kalbėti ir rašyti būtent apie valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovotojus įamžinimo memorialo sukūrimą, o ne apie dar vienos vietos pritaikymą visokioms linksmybėms ir pramogoms bei kokioms nors dar neįsitvirtinusioms, abejotinos vertės modernaus meno išraiškos formoms ir atskiriems jų komponentams realizuoti.