Deja, bet jubiliejinės šių metų Vasario 16-osios iškilmės Daukanto aikštėje Vilniuje paliko ne tik malonius prisiminimus. Labai gaila, kad iškilmių metu neatsirado laiko paminėti ir pagerbti tų, kurie savo kraujo ir gyvybės kaina 1918–1920 m. Nepriklausomybės karo kovose apgynė Vasario 16-osios akto nuostatas ir įtvirtino Lietuvos Nepriklausomybę. Nebuvo išneštos gėlės ant žuvusiųjų karių kapų skambant giesmės „Oi neverk, motušėle!“ melodijai, neatlikta salvė jų atminimui. Beje, trečioji salvė, kuri buvo skirta Nepriklausomybės akto signatarams, manau, galėjo būti skirta ir kovose už Nepriklausomybę žuvusiems net nekeičiant iškilmių scenarijaus, bet tas nebuvo padaryta. Kad mano žodžiai nėra laužti iš piršto, galima įsitikinti žiūrint Vasario 16 iškilmių Daukanto aikštėje vaizdo įrašą:
Po pagrindinių iškilmių, vasario 17 dieną, nuvykau į Vilniaus Naująsias Rasų kapines prie 1918–1920 m. žuvusiųjų už Lietuvos Nepriklausomybę karių kapų. Tai, ką pamačiau, galima matyti šioje nuotraukoje.
Priešais skulptūrą padėtos gėlės nuo Lietuvos Respublikos Prezidentės. Prie paminklinės lentos pritvirtintas vainikėlis nuo Lietuvos laisvės kovų sąjungos ir kitų patriotinių organizacijų. Pagalvojau: o kur Seimo pirmininko, Ministro pirmininko, Krašto apsaugos ministro, Kariuomenės vado, Vilniaus mero, kitų valdžios grandžių, pavyzdžiui, generalinio prokuroro, Aukščiausiojo teismo pirmininko, Konstitucinio Teismo pirmininko, Valstybės kontrolieriaus, kur bent jau svarbiausiųjų visuomeninių organizacijų, tokių kaip Lietuvos Sąjūdis gėlės ir vainikai? Nejaugi jiems Vasario 16-oji nesvarbi, nebrangus žuvusiųjų Lietuvos karių atminimas? Nejaugi užtenka tik pastovėti iškilmių metu Daukanto aikštėje? Jeigu paminėtų ir nepaminėtų institucijų ir organizacijų vadovai pasirūpintų pagerbti žuvusiųjų už Tėvynę atminimą gėlių puokštėmis, tai iškilmių metu Daukanto aikštėje susiformuotų įspūdinga gėlėmis nešinų tautiniais drabužiais pasipuošusių merginų ir karių eisena, liudijanti visų mūsų pagarbą ir meilę tiems, kurie gynė ir apgynė mūsų Tėvynės Nepriklausomybę. O kuklūs žuvusių už Tėvynę karių kapai Naujosiose Rasų kapinėse sužydėtų kaip Rojaus sodas.
O štai šioje nuotraukoje – J. Pilsudskio aikštė Varšuvoje:
Matome vainikus nešinų karių ir valstybės pareigūnų bei visuomeninių organizacijų atstovų eiseną, žingsniuojančią Nežinomo kareivio kapo link. Eisenos priekyje – buvęs Lenkijos prezidentas Bronislovas Komorovskis, už jo – buvusi Lenkijos vyriausybės vadovė Eva Kopač (Ewa Kopacz), kiti valstybės pareigūnai ir visuomeninių organizacijų vadovai prie savo vainikų. Nesakau, kad vainikų dydžiu ir skaičiumi turime varžytis su mūsų pietiniais kaimynais, ar kopijuoti jų apeigas. Gal mūsų apeigos dar gražesnės?
Bet pagarbos žuvusiems už Tėvynę, dėmesingumo Tautos istorinei atminčiai tikrai galėtume ir turėtume iš kaimynų lenkų pasimokyti.
Beje, spaudoje rašoma, kad Vilniaus savivaldybė planuoja skirti, berods, 500 tūkst. eurų Vilniui papuošti modernaus meno kūriniais. Gal bent dalį tų pinigų reikėtų skirti ir karių kapams bei jų aplinkai sutvarkyti Naujosiose Rasų kapinėse (kaip atrodo kai kurių kapų antkapiai matome ketvirtoje nuotraukoje), taip pat reikėtų sutvarkyti yrančią tvorelę skvero, kuriame stovi Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą simbolizuojanti skulptūra „Žinia“. Dar noriu pridurti, kad visai neseniai, tik lapkričio mėnesį, po rekonstrukcijos atidarytos Lukiškių aikštės granitinės dangos kai kurios plokštės jau juda po kojomis, „išeina iš vietos“, aikštė darosi nelygi. Tai štai kokia reprezentacinės aikštės tvarkymo darbų kokybė!
Nežinomo kario kapelis Rasų kapinėse. 2017 m. vasara.