Šių metų sausio 13-ąją Tiesos.lt bendradarbė Aurelija Babenskienė pakalbino buvusius Televizijos bokšto ir Parlamento gynėjus, kurie, prabėgus dvidešimtmečiui, 2012 metų gegužės 17-ąją patyrė savos valdžios smurtą Garliavoje.
Birutė Neuronienė:
Tą atmintiną sausį, kaip ir daugelis kitų Lietuvos laisvę gynusių piliečių, dažniausiai budėdavau prie Televizijos bokšto. Ten stovėjau ir tą sausio 13-ąją.
Ir niekada nebūčiau pagalvojusi, kad po dvidešimt dvejų metų, minėdama Sausio 13-ąją, jausiuosi tokia nusivylusi… Pasirodo, tada aš gyniau tuos, kurie gegužės 17-ąją traiškė mane… Jausmas, patikėkit, nekoks.
Tada man atrodė, kad tai, ką aš darau, yra gerai, yra net labai teisinga, jaučiausi pakylėta. Budėdavau ne tik dieną, bet ir naktį. Ir prie Spaudos rūmų, ir prie Televizijos bokšto, ir prie Parlamento. Kiekvieną dieną, kai baigdavosi darbas, pareidavome, pavalgydavome, ant stalo palikdavome raštelį, vaikus sumigdę kaimynams palikdavome raktą ir tėvų telefonų numerį, kad jeigu kas… Ir skubėdavome budėti. Buvome ir Šiaurės miestelyje, stebėjom, kaip tankai juda… Kartą sovietų kariai buvo automatus į mašiną sukišę… Ir neatrodė baisu. Atrodė, kitaip ir būti negali. Nebuvo jokios baimės.
Mano tėtis tremtinys. Ir seneliai mirė Sibire išvežti. Taip ir užaugai visą laiką žinodamas, kad tave užgrobė. Ir kad dabar yra galimybė išsivaduoti. Tai ir ėjai, kovojai, tiesiog buvai ir nieko nebijojai. Sakė, kad gali ir į namus ateiti ir kad… Bet niekas nebuvo baisu. Ir koks tada pakilimas buvo….
Bet kai pagalvoji… Juk visi tie, kurie dabar iš tribūnų kalba, jie juk buvo už nugaros. Jie jau tada sėdėjo Seime, o mes stovėjome lauke. Ir tada jie mums nesakė, kad turime tiek ir tiek metrų atsitraukti, jei norime stovėti. Bet kai dabar ateini į Daukanto aikštę, prieina ir sako: atsitraukit… per tiek ir tiek metrų, teisę piketuoti turi tik tam tikru atstumu… O tada mums to niekas nesakė: mes stovėjome tada prie pat jų ir visiems buvo gerai. Niekas iš jų tada nesakė: rizikuojate, tad gal geriau neikite. Ne, tada mes buvome laukiami, reikalingi.
Anų laikų pažįstami, draugai, tada stovėję šalia, mane palaiko, bet tik tiek. Žinoma, jiems rūpi, vis paklausinėja, kas kaip, bet patys nusivylę – sako: tada nieko neišėjo ir dabar nebus… O aš einu. Bet tie, kurie šalia manęs stovėjo, dabar manęs tik paklausia…
Aš pati žinau: negaliu kitaip – pamatai, kad neteisybė, ir leki. Ramiai stovėti „po medžiu“ ir stebėti aš negaliu.
Nors dabar ir labai skaudu, nežinau, ar ir vėl to nedaryčiau – ar neičiau ginti tos Laisvės?
Edvinas Marčenkovas:
Kai palygini tą Sausio 13-ąją su šiandiena, matai – ir tada, ir dabar nuotaikų buvo visokių: ir liūdnų, ir linksmų, ir neramių, ir viltingų. Gal ir kartojuosi, bet man paralelės akivaizdžios. Kiek teko bendrauti su kitais abiejų agresijų dalyviais – jiems taip pat.
Tada buvau KTU chemijos fakulteto antro kurso studentas. Tuo metu buvo sesija. Pasiėmiau organinės chemijos vadovėlį, šiltai apsirengiau ir traukiniu nuvažiavau į Vilnių. Buvau ir prie AT, ir prie TV bokšto. Tą lemtingą naktį buvau prie bokšto, nes netoliese gyveno giminaičiai, kur nueidavau pamiegoti ir pavalgyti. Tada pirmą kartą patyriau tokį nesavanaudišką žmonių vieningumą, geranoriškumą, artumą, pasiaukojimą, meilę. Prie AT, prie TV bokšto budėdavo visų tautybių, išsilavinimų, tikėjimų, visokio amžiaus žmonės. Kas meldėsi, giedojo, dainavo, šoko, tylėjo, šnekučiavosi… Aplinkinių namų gyventojai atnešdavo maisto. Net bulvinių blynų, cepelinų. Taip pat karštų gėrimų. Žinoma, jautėsi ir nerimas, nes jau buvo šturmuoti ir užimti pastatai, buvo sužeistų. Prisiminėm ir nesenus sovietų žiaurumus Tbilisyje ir Baku. Vis dėlto džiaugėmės ta artuma, tuo oriu ramumu, ta bendryste, ta šiluma.
„Alfos“ šturmas buvo pakankamai profesionalus. Bent jau toje vietoje, kur aš stovėjau. Ten buvo apie aštuonios eilės žmonių. Mums metė sprogmenį po kojomis, nuo sprogimo žmonės prasiskyrė, tada buvom dar jėga nustumti, sekė serija į langus, ir viskas – kelias laisvas. Per mažai buvo žmonių. Apie 2–3 tūkstančius, o teritorija didžiulė.
Vėliau siautėjo apduję bepročiai iš Pskovo desantininkų divizijos. Manau, tie ir kalti dėl daugumos aukų. Šaudė bet kur ir bet kaip. Vikšriniai šarvuočiai lakstė po teritoriją ir taip vaikė nuo bokšto dar tebestovinčius ir tebeskanduojančius. „Lietuva!“, „Okupantai!“, „Fašistai“… Po to paleido Jarmalavičiaus įrašą, kad visa valdžia priklauso jiems, kad įvedama komendanto valanda…
Viskas, kaip Gegužės 17-ąją Garliavoje… Žmonių iš visos Lietuvos gerumas, bendrumas, šiltumas. Tada – pasiryžimas ginti savo Laisvę, dabar – nekaltą, skriaudžiamą vaiką. Klonio gatvėje buvo ta pati rami ir ori nuotaika, maldos, diskusijos, dainos, giesmės. Ta pati arbata ir kava. Ir net cepelinai… Deja, bet ir puolantys elgėsi taip pat: jiems nebuvo svarbios Lietuvos vėliavos, vaikų ir motinų ašaros, jiems pakilo ranka ir koja mušti ir spardyti taikius žmones. Buvo ir tas pats „Jarmalavičiaus“ garsiakalbis… Ir vėl žmonių per mažai, ir vėl mes neatsilaikėme… Visiškas déjà vu…
O žmonės, budėję tada, nuo budėjusių Garliavoje nesiskiria: ir ten, ir čia stovėjo doriausi Lietuvos žmonės. Skiriasi tik skaičius… Juos vienija ir tas pats noras gyventi laisvoje, teisingoje šalyje, tas pats Tiesos ir Teisingumo siekimas, tas pats atjautos ir pareigos jausmas.
Bent man Sausio 13-oji nebeleido likti abejingam šiandien – kartą paragavęs tos Laisvės, tos bendrystės, nebegali sustoti. Nebegali išduoti tų, kurie buvo už tave sužaloti ar paaukojo savo gyvybes.
Žinoma, tada buvome gerokai jaunesni ir gerokai mažiau patyrę. Labiau idealizavome laisvą gyvenimą, manėme, kad užtenka turėti Laisvę ir viskas bus kitaip. Pasirodo, kad už Laisvę, Tiesą, Teisingumą reikia kovoti kasdien. Pradedant nuo savęs, savo šeimos, bendruomenės. Dėl to nesupratimo, abejingumo, savanaudiškumo grįžome į pradinę situaciją ir vėl reikia viską pradėti iš pradžių…
Bet esu tikras: daug žmonių ir dabar eitų ginti Nepriklausomybės. Bent jau dauguma tų, kurie ėjo tada. Dar prisijungtų ir dalis jaunesnių. Išorinė grėsmė labiau suvienija, nei vidinė…
Tada priešai buvo aiškesni – svetimtaučiai (daugiausiai iš vidurinės Azijos), atėję į tavo gimtinę tavęs pavergti… O Garliavoje jie buvo su Vyčiais – mūsų kaimynai, tautiečiai, už mūsų pačių pinigus atėję vykdyti smurto prieš savus taikius bendrapiliečius, prieš nuskriaustą vaiką. Tai žymiai baisiau moraline prasme. Tie Pskovo desantininkai daugiausiai buvo našlaičiai, nepažinę meilės ir šilumos, užauginti spec. internatuose kaip koviniai šunys, žudymo mašinos. Šitie – užauginti mūsų pačių, laisvoje šalyje, bet apnuodyti savanaudiškumu ir melu. Melu iš tos pačios televizijos, už kurią stovėjome Sausio 13-ąją. Už kurią žuvo mūsų broliai ir sesuo…
Daugiau Edvino Marčenkovo liudijimų: apie Sausio 13-ąją ir Gegužės 17-ąją.
http://www.laisve15.lt/dokumentas-1322.htm
http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/geguzes-17-d.-smurto-garliavoje-liudijimai-edvinas-marcenkovas
Vida Kučikienė:
Šiandien prisimenant tuos Sausio 13-osios įvykius, kyla įvairių minčių. Tada žinojome, už ką kovojome. Ir dabar žinome, už ką kovojame, bet dabar yra daugiau nevilties. Tada turėjome bendrą priešą. Ir tikėjimą, galbūt net tikresnį, savo valstybe. Nebuvo tokio bejėgiškumo jausmo kaip dabar… Labai apmaudu, kad dabar šitaip yra. O tada didesnė viltis buvo, kad viskas bus gerai.
Nes dabar žaidžiama į vienus vartus. Žiauru buvo, kaip tą mergaitę išnešė… Kuri visiškai bejėgė… Per televiziją skleidžia visišką demagogiją.
Man net sunku kalbėti.
Kodėl jūs manote, žmonės neina į mitingus? Jie praradę viltį. Žinoma, daug ir suklaidintų.
Džiaugiuosi, kad ir mūsų vaikai už Lietuvą ir iš Lietuvos nežada bėgti. Kartu su manimi Garliavoje buvo ir dukra, ji buvo išvežta į policiją… Žinoma, Garliavoje mūsų buvo mažiau nei prie Bokšto. Ir tą rytą buvo mūsų mažai, bet jei nebūtų buvę tų užtvarų, tai aš nežinau, kiek jų būtų buvę!
Bet ir tada, ir dabar mes norime vieno – Tiesos.
Violeta Milevičienė:
Tomis dienomis mes su vyru budėjome prie tuomet Aukščiausiosios Tarybos, bet sausio 13-ąją buvome prie Televizijos bokšto Vilniuje, ten abu buvome sužeisti.
Ana Sausio 13-oji ir šita – du skirtingi dalykai. Nes šiandieną su mumis daroma tas pats, ką darė anie. Tie, su kuriais susidūriau Garliavoje, man tokie patys, kaip anuomet buvo Alfa būriai. Tai kas, kad su Vyčio ženklu ant rankovės.
Tada mes visi buvome susitelkę, kartu, o priešas – išorinis. Dabar tokių grėsmių irgi daug, tik vidinių. Pavyzdžiui, pasistatyti tokią atominę elektrinę, už kurią neišsimokėsime, kuri nei ekonomiškai nepasiteisina, nei ekologiškai saugi – tai irgi yra grėsmė Lietuvai. Dauguma žmonių pasakė „Ne!“. Ir tokių grėsmių Lietuvoje yra ne viena – neteisingumas, Garliava…
Tik nebežinau, ar dabar įmanomas toks žmonių susitelkimas. Juk dauguma žmonių iš viso nesusigaudo, kas čia vyksta. Iš viso nieko nežino.
Ir tuomet mes gynėme ne pastatus – Televizijos bokštą, bet laisvą žodį, informacijos šaltinį. O dabar televizija, kurią tada gynėme, už kurią galvas padėjo Lietuvos piliečiai, skleidžia mums demagogiją, melą.
Juk tie žmonės, kurie tuomet buvo prie bokšto, niekuo nesiskiria nuo tų, kurie gynė Tiesą ir vaiką Garliavoje. Nežmoniška juos vadinti visokiais žeminančiais vardais. Ten žmonės budėjo šeimomis, giminėmis… Pažinojau šeimą, kurios net trys kartos buvo Garliavoje: močiutės, vaikai, anūkai… Kartu. Sąmoninga bendruomenė. Juk ir prie Bokšto eidavom budėti su šeimom, draugais… Šiandien prie Televizijos bokšto sutikau daug senų pažįstamų iš kitų miestų, su kuriais seniai nesimatėme. O susipažinome ten, kur tuo metu mūsų labiausiai reikėjo – prie Bokšto, prie Parlamento rūmų. Irgi šeimomis. Pasidžiaugėme – mūsų vaikai perima mūsų vertybes, jas tęsia. Tai išties viltinga.