Kaip jau skelbėme, „nujausdami, kad priešiškų Lietuvai veiksmų tik daugės“, ir siekdami „paskatinti visus piliečius būti budrius“, žurnalistas ir šaulys Edmundas Jakilaitis kartu su „broliais šauliais“ sukūrė internetinę platformą akylas.lt ir kviečia mus visus pamačius „įtartiną dalyką“ pasidalyti savo įtarinėjimais. Beje, kas tuos pranešimus skaitys ir spręs, kaip elgtis su pateikta informacija, nerašoma; kaip nerašoma, ir ką daryti tiems, kuriems įtartina pasirodys ir tokia „akylųjų“ veikla?
O gal šiais geopolitinių įtampų ir lūžių laikais, kai ima eižėti ne tik demokratinių institutų fasadai, kur kas svarbiau būti ausyliems? Ypač kai kalbama apie Temidę – kad geriau girdėtų ir visokie atsitiktiniai trukdžiai neblaškytų, ji ryši raištį.
Tokios kiek chaotiškos mintys kilo klausantis Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, kurią ji pasakė atidarydama Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą Vilniuje – nors kalba buvo proginė, bet kažin ar atsitiktinė.
Visiškai akivaizdu – tokia proga ne saviplakai skirta, bet išgirdus, kad mūsų, lietuvių, svarbiausios vertybės – „laisvė ir teisės viršenybė“, nereikia būti nė labai jau ausylam, kad suklustum arba kad bent pasidarytų smalsu, kiek konstitucinės teisės žinovų, kongreso svečių, tai suprato kaip patikinimą: mes, lietuviai, tai ne lenkai, ir jokių Kontitucinio Teismo reformų nesiimsime….
„Žinome, kad teisės viršenybė – tai ne aklas teisės aktų skaitymas. Teisės viršenybės esmė yra teisės aktų pamatinės vertybės. Jokios teisės viršenybės negali būti, jei paminamas žmonių orumas ir atimamos laisvės, jei jiems tenka gyventi bijant dėl savo gyvybės, baiminantis patirti kankinimus, netekti namų, šeimos ir gimtinės.“
Dar daugiau – prezidentė pasidžiaugia: „mes žinome, kad teisės viršenybė – tai ne aklas teisės aktų skaitymas…“ Pirma į galvą šovusi mintis suglumina: gal taip suklysta ne atsitiktinai? Juk Temidei akys rišamos ne šiaip sau: šalyje, kur pasitikėjimas teismais toks menkas, kažin ar norėta pasidžiaugti, jog priimant sprendimus vis dar dairomasi ir į šalis? Tačiau ir kita interpretacija – teismai priima sprendimus ne formaliai, atsižvelgdami į nevienareikšmiškai vertinamą tikrovę – trikdo: o nuo kada „mes“ visa tai jau žinome?.. Ar nuo 2012 metų gegužės 17-osios? Tą rytą jėga plėšiamos Deimantės riksmą, atrodo, turėjo išgirsti ir kurti, bet juk neišgirdo. Net nesiklausė – kiek būta teismų ir jos likimą sprendusių teisėjų, ko gero, net savi nesuskaičiuotų, tačiau visi šios bylos sprendimai priimti būtent „aklai paskaičius“, deja, net ne teisės aktus. O jei būtų skaitę Vaiko teisių konvenciją ir jos aklai, į šalis nesidairydami laikęsi, sprendimai juk būtų kiti. Sunkiai suvokiami ir patyčiomis iš senelių Kedžių virtę formalūs, teisės aktų numeriais išmarginti atsirašinėjimai – iki šiol niekas nesiteikia išgirsti jų nuolankaus prašymo leisti bent akies krašteliu pamatyti vaikaitę ir įsitikinti, jog ji gyva, sveika…
Tačiau tai dar ne viskas: „todėl niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“…
Net įdomu, ką pagalvojo koks ausylas konstitucinės teisės žinovas, išgirdęs, kad pasirinktas būtent toks atskaitos taškas – „tūkstančiai“, tarsi kelių šimtų ar dešimčių žmonių gyvenimai tampa nereikšminga? Tiesa, dviejų mergaičių gyvenimus sugriovę ir karjerą padarė, ir rankas jiems ligi šiol spaudžia.
Gerbiami svečiai, ponai ir ponios,
už šio pastato sienų galite pamatyti gražią Vilniaus miesto architektūrą. Ji atspindi mūsų visuomenės atmintyje išsaugotus šimtmečius. Tai – tvirčiausias mūsų kovos už laisvę pagrindas. Didžiuojamės, kad per visą istoriją Lietuva niekada nesusitaikė su jokia prieš ją nukreipta agresija. Laisvė ir teisės viršenybė – mūsų svarbiausios vertybės.
Man labai malonu pasveikinti Jus mūsų šalyje, Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongrese.
Visus čia susirinkusius vienija viena misija – skatinti ir ginti konstitucinį teisingumą visame pasaulyje.
Esminis konstitucinio teisingumo ir plačiąja prasme visos modernios civilizacijos pagrindas yra teisės viršenybė. Čia, Lietuvoje, mes žinome apie teisės viršenybės vertę ne tik iš teisės vadovėlių ar politinių deklaracijų. Žinome apie ją iš savo patirties, nes net penkiasdešimt metų ji buvo atimta iš mūsų, buvome okupuoti žiauraus totalitarinio režimo.
Žinome, kad teisės viršenybė – tai ne aklas teisės aktų skaitymas. Teisės viršenybės esmė yra teisės aktų pamatinės vertybės. Jokios teisės viršenybės negali būti, jei paminamas žmonių orumas ir atimamos laisvės, jei jiems tenka gyventi bijant dėl savo gyvybės, baiminantis patirti kankinimus, netekti namų, šeimos ir gimtinės.
Mes taip pat žinome, kokia yra teisės viršenybės kaina – tūkstančiai mūsų kovotojų už laisvę ir disidentų gyvybių, kuriems teisingumas ir laisvė buvo svarbesni nei jų pačių gyvybė.
Šiandien mūsų ryžtas ginti teisės viršenybę patiria dar vieną išmėginimą.
Matome, kaip Europoje siekiama iš naujo jėga perbraižyti valstybių sienas. Po karinės agresijos Rytų Ukrainoje ir Krymo okupacijos mėginama sukompromituoti Europos Žmogaus Teisių Teismo autoritetą.
Be to, tariamai ginant nacionalinę ir religinę tapatybę, savo kėslams siekiama pasitelkti Konstitucinį Teismą ir diskredituojama jo misija užtikrinti teisės viršenybę.
Sunku sugalvoti ką nors ciniškesnio nei nusikaltimų vykdymas ir jų pateisinimas kai kuriose šalyse prisidengiant konstituciniu teisingumu ir Konstituciniu Teismu.
Tai kelia grėsmę tarptautinės tvarkos ir Europos saugumo pamatams, kurie grindžiami Jungtinių Tautų Chartija, Helsinkio baigiamuoju aktu ir Europos žmogaus teisių konvencija.
Mums, politikams ir teisėjams, tenka ypatinga atsakomybė ginti principus, kuriais remiasi teisės viršenybė. Pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijos srityje jokių kompromisų būti negali.
Todėl niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus.
Privalome paremti tuos, kurie šiandien visame pasaulyje siekia laisvės, žmogaus teisių ir demokratijos. Turime tai daryti dėl didvyrių, kadaise paaukojusių gyvybę už teisingumą ir laisvę, ir dėl ateities kartų.
Tikiu, kad šis kongresas gali reikšmingai prisidėti ginant ir stiprinant teisės viršenybę, taiką ir saugumą visame pasaulyje.
Ypač šiandieną, kai daugelyje vietovių ir šalių, pradedant nuo Šiaurės Korėjos ir baigiant ZAPAD karinėmis pratybomis prie mūsų sienų šią savaitę, vis dar kyla grėsmės.
Vilnius didžiuojasi galėdamas Jus priimti.
Dalia Grybauskaitė
Šaltinis: lrp.lt
Kitoks žvilgsnis į Lietuvos teismų sistemą – Patricia A. Streeter. Lietuvos teismų bėdos
Jūsų dėmesiui siūlome Konstitucinių teisių specialistės, lietuvių kilmės advokatės dr. Patricios A. Streeter pranešimą „Teisingas bylos nagrinėjimas Lietuvoje“, perskaitytą 2013 metų lapkričio 12–15 dienomis Lietuvos Respublikos Seime posėdžiavusiai Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) komisijai.
Pranešime nagrinėjamas Lietuvos teisėsaugai aktualus klausimas: ar dabartinė Lietuvos teisinė sistema užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą nepriklausomame ir nešališkame teisme.
Pranešime nurodomi dabartinės Lietuvos teisinės sistemos trūkumai: nekokybiškas teisininkų paruošimas aukštosiose mokyklose, teismų ir teisėjų tariama, tik teorinė nepriklausomybė, itin nedidelis visuomenės įsitraukimas į teisinę sistemą ir nepakankamas jos suvokimas. Didysis teisinės sistemos Lietuvoje trūkumas, JAV teisininkės teigimu, yra šios sistemos uždarumas, izoliuotumas bei atsakomybės visuomenei nebuvimas.
Susiklosčiusią padėtį Lietuvos teisėtvarkoje dr. P.A.Streeter siūlo keisti įgyvendinant tris pasiūlymus. Visų pirma, reikėtų pagerinti visuomenės švietimą teisiniais klausimais ir sudaryti sąlygas piliečiams įsitraukti į teisinius procesus, tarp jų – ir į teisėjų atrankos procesą. Tai leistų padidinti visuomenės pasitikėjimą, kurio dabar stinga. Antra, norint užtikrinti teisę į teisingą teismą būtina pagerinti viešųjų paslaugų ir valstybės tarnybos kokybę, panaikinti teisinio išsilavinimo ir teisės mokslo trūkumus, numatyti tinkamas procedūras siekiant nepriklausomai ir objektyviai kovoti su neetišku elgesiu. Trečia – sprendžiant problemas taikyti europinę praktiką, konsultuojantis su kitose Europos šalyse dirbančiais teisininkais bei ekspertais kelti jau dirbančių teisėjų profesionalumo lygį.