Bernardinai.lt
Laikas neturi jokios įtakos šios moters energijai, žavesiui ir aštriam protui. „Visada stengiausi mąstyti blaiviai ir racionaliai. Antraip būčiau išprotėjusi“, – teigia garsaus disidento Algirdo Statkevičiaus žmona, buvusi pradinių klasių mokytoja ONA STATKEVIČIENĖ, net dešimt metų užsispyrusiai laukusi savo vyro, kalinto specialios paskirties sovietų psichiatrinėse ligoninėse.
Skausmo ir kančios, bet kartu nepalaužiamo ryžto ir dvasinės stiprybės Algirdo Statkevičiaus istoriją išvysime sausį pasirodysiančiame filme „Aš už tave pakalbėsiu“, o šiandien Ona sutiko pasidalinti savo prisiminimais apie tai, ką teko patirti „tarybų liaudies priešo“ žmonai, auginusiai du vaikus ir nuolat kovojusiai už išlikimą.
Pirmą kartą jūsų vyrą Algirdą suėmė 1956 m. Tuomet dar nebuvote susituokę, tačiau kai jį suėmė antrą kartą 1970 m., jau buvote sukūrę šeimą, auginote dvi dukras. Kaip reagavote į Algirdo areštą, kokių emocijų tuomet išgyvenote, kaip susitvarkėte su įtampa?
Mane paskyrė dirbti mokytoja į tą patį miestelį (Kamajus – aut. past.), kuriame Algirdas svetima pavarde prieš suėmimą dirbo gydytoju. Ten sužinojau, kad jis buvo suimtas, nuteistas dvidešimt penkeriems metams, ir tikrai negalvojau, kad kada nors jį dar susitiksiu. 1957 m. Algirdas grįžo į Kamajus susirinkti savo paliktų knygų, ir mes vėl susitikom. Tekėdama žinojau, už ko išteku, ir nuo pirmos dienos širdyje jaučiau baimę, kurios, aišku, niekam neparodžiau. Bet žinojau, kad jis nenurims, jis yra taip sutvertas. Iki 1969 metų gyvenome gana ramiai. Mano baimės nepasitvirtino. Vyras buvo nepaprastai sąžiningas šeimai, rūpinosi viskuo. Kai sulaukiau dviejų dukrų, buvau be galo vyrui dėkinga, nes jis visus rūpesčius susikrovė ant savo pečių. Galbūt tai jau tada reiškė, kad aš jo rūpesčius turėsiu perimti paskui pati. Savo vyrą labai mylėjau, jo negalima buvo nemylėti – puikus tėvas ir vyras, saugantis šeimą. Mes atsikraustėme į Vilnių, gavome butą, už kurį mokėjome paskolą. Mokytojams tuomet dalino, ir mes gavome keturių kambarių butą. Sąlygos atrodė nuostabios – butas, geras darbas, dvi dukros. Atrodė – viskas puiku! Ir tada prasidėjo didžioji mano vyro veikla.
Iš pradžių tai būdavo lyg man nežinant. Atsirado draugų, skambučių, bet aš nieko nesakiau, nes, kaip minėjau, žinojau, už ko išteku. Man vieną dieną sergant, sugarmėjo į namus saugumiečiai – ir uniformuoti, ir ne. Visą dieną darė kratą ir surado daug jo popierių – jis tada rašė pirmąją savo knygą. Jį tą dieną išvežė, o aš bijojau įeiti į kambarį, kuriame jis su mergaitėmis atsisveikina. Bijojau prapliupti, nes man atrodė, kad turiu likti tvirta.
Vyrui „diagnozavo“ psichinį sutrikimą, motyvuodami tuo, kad žmogus, turintis gerą darbą, puikią šeimą, tvirtai stovintis ant kojų, ir vis tiek maištaujantis prieš esamą valstybinę santvarką, turi būti psichiškai nesveikas. Vyrą teisė uždarame teisme, kuriame išgirdau baisų nuosprendį – trėmimas į Černiachovskio specialios paskirties psichiatrinę ligoninę. Todėl po kurio laiko su mažąją dukrele nuėjau pas vyriausiąjį psichiatrą į Vilniuje, Vasaros gatvėje, esančią ligoninę ir prašiau neišvežti mano vyro niekur iš Vilniaus. Jis tuomet pažadėjo ir savo pažadą ištesėjo. Po dvejų metų Algirdas grįžo ir įsidarbino greitojoje pagalboje, gerų žmonių dėka dokumentai apie jo invalidumą buvo sunaikinti iš karto jam išėjus į laisvę.
Trečią kartą Algirdas buvo suimtas 1980 m. Šį kartą aštuoneriems metams. Jūs ne tik rūpinotės namais ir šeima, bet taip pat ieškojote būdų, kaip vyrą susigrąžinti. Kokį poveikį sovietinei valdžiai turėjo savo vyrą išlaisvinti norėjosi disidento žmona?
Kai Algirdą suėmė trečią kartą ir išsiuntė į Černiachovskį (dab. Įsrutis, priverstinio gydymo psichiatrinė ligoninė – aut. past.), o vėliau – ir į Taškentą (priverstinio gydymo psichiatrinė ligoninė – aut. past.), nusprendžiau su totalitarine biurokratine sistema kovoti jos metodais – siųsti raštus. Susiradau advokatą, jis mane išmokė rašyti pareiškimus, skundus. Su jais buvau nukeliavusi į Maskvą, norėjau patekti pas Gorbačiovą, bet išvydusi skundų priimamajame ant žemės miegančius ir laukiančius žmones, supratau, kad iš to nebus jokios naudos. Viena moteris man patarė siųsti skundus tiesiai į Gorbačiovo kanceliariją, taip ir padariau. Ir nuo tada pajudėjo reikalai. Buvau informuota apie kiekvieną mano laiško stotelę, kol galiausiai gavau žinią, kad vyras perkeliamas į Vilnių. Niekada nenuleidau rankų ir užsispyrusiai siekiau savo tikslo, nes tikėjau savo teisumu ir labai norėjau susigrąžinti savo vyrą.
Ar buvote tardyta dėl savo vyro veiklos?
Į saugumą buvau kviečiama po kiekvieno vyro sulaikymo. Abu kartus neigiau kažką žinanti. Saugumas man kalbėjo apie idealią mūsų šeimą, apie tai, kad jiems keista, jog aš nieko nežinau. O aš jiems į tai – būtent todėl mūsų šeima ir ideali. Vyras nenorėjo manęs jaudinti ir velti į savo reikalus. Antrą kartą pasakiau jiems, jog maniau, kad mano vyras turi kitą moterį: išeidavo, vėlai grįždavo, nieko man nepasakojo. Jie atsakė, kad tai nesąmonė, jie sekė kiekvieną Algirdo žingsnį. Na, sakau, tuomet aš klydau, dabar privalau savo vyrui padėti. Tuomet ir prasidėjo epopėja su raštų siuntinėjimu, vyro lankymu už Lietuvos ribų esančiose specialios paskirties psichiatrinėse ligoninėse ir taip toliau.
Algirdą lankėte iš pradžių Lukiškių kalėjimo psichiatrijos skyriuje, o po antro suėmimo – toli nuo namų esančiose priverstinio psichiatrinio gydymo įstaigose – Černiachovske, Taškente. Nebuvo paprasta nuvykti jo aplankyti, dažnai susitikimus skirdavo ilgi laiko tarpai. Kai pagaliau pavykdavo susitikti, pasimatymai būdavo stipriai kontroliuojami. Kaip vykdavo šie susitikimai, kaip pavykdavo išlaikyti žmogiškąjį artumą tokiose žmogiškiems santykiams atšiaurioje aplinkoje?
Lukiškių kalėjimo psichiatrijos skyriuje galėjau jį lankyti kiekvieną mėnesį po dvi valandas. Eidavau kartu su mergaitėmis. Pasimatymo metu mus stebėdavo keturi prižiūrėtojai. Įsivaizduokit, koks gali būti pasikalbėjimas. Mes su vyru nebuvome pora, kuri prie kitų glėbesčiuotųsi, širdimi vienas kitą jautėme. Man išeinant, vienas prižiūrėtojas metė repliką, kad nesu vyrui pakankamai meili. Atrėžiau, kad ir jis su savo žmona vargu ar būtų labai meilus, jei juos stebėtų tiek akių.
Kelionės į Černiachovskį ir Taškentą – tai atskira istorija. Ten vyrą lankydavau du, tris kartus per metus (kartais skrisdavo tik dukros), o kartais atvažiuodavau savaitei ir lankydavau per dieną po valandą. Esu tikra, kad mane nuolat sekė saugumas. Net kelis kartus į Taškentą skridau su keistai atrodančia ir besielgiančia moterimi, kurios nebūdavo laukiamojoje salėje, o kai įlipdavau į lėktuvą, ji visada atsisėsdavo šalia manęs ir siūlydavo padėti, pasirūpinti manimi Taškente. Jausdavausi nejaukiai.
Akimirkomis, kai norėdavosi pasiduoti, kas būdavo jūsų psichologinės stiprybės šaltinis?
Mane gelbėjo mergaitės. Nes jos buvo ne tik Dievo, bet ir mano vyro duotos. Ir mes visuomet buvome vieningos kaip kumštis. Ir darbas man padėjo, aš nueidavau į mokyklą ir viską pamiršdavau, kas namuose darosi. Ir namuose visą laiką kažką dirbau – mezgiau, sode auginau tulpių svogūnėlius. Taip susirinkdavome pinigų kelionėms į Taškentą, kai vykdavome lankyti Algirdo. Ir dabar nė minutės ramiai nenusėdžiu.
Sovietmečiu Lietuvos mokyklose ir technikumuose vesdavo paskaitas apie tai, koks baisus priešas yra mano vyras. Vieną kartą mane išsikvietė mokyklos, kurioje dirbau, direktorius ir pasiteiravo, ar nesušlubavo mano sveikata. Sakau – nejaugi jūs nieko nežinote? Sako, ne, bet prisipažino gavęs raštą iš saugumo. Papasakojau, kad mano vyrą suėmė kaip politinį kalinį. Tuo metu nuskambėjo skambutis ir turėjau eiti į pamoką. Direktorius paprašė, kad grįžčiau per kitą pertrauką. Buvau įsitikinusi, kad vedu paskutinę pamoką. Direktorius laikė save ištikimu komunistų partijos nariu, bet, mano nuostabai, pasiūlė pagalbą, pasiteiravo, kaip viskas buvo. Kai jam papasakojau, išgirdau dar vieną netikėtą jo frazę: „Jūsų vyras mus lenkia dvidešimčia metų. Tokie žmonės nukenčia labiausiai. Geriausia tiems, kurie laikosi viduriuko.“ Vėliau aš visą laiką jaučiau jo paramą.
Papasakokite, kas buvo sunkiausia belaukiant iš įkalinimo grįžtančio vyro.
Sunkiausia, matyt, buvo tai, kad manęs nepalaikė šeima. Po suėmimo 1970 metais mama pas mane atvažiavo tik po dviejų savaičių ir iš karto liepė skirtis su Algirdu, nes jo situacija, anot jos, galėjo pakenkti ir man, ir dukroms. Be to, ant mano pečių užgriuvo atsakomybė už visą šeimos ūkį. Iki suėmimų viskuo rūpindavosi vyras. Kai jį išvežė, turėjau sugalvoti, kaip išlaikyti dvi dukras, mokėti paskolą už butą, prasimaitinti. Pamenu kartą apie savo sunkią materialinę padėtį užsiminiau saugume, o jie man sako: „Atiduokit jaunesniąją dukrą į vaikų namus, vyresniąją – į internatą, ir išgyvensite.“ Mergaitės buvo viso mano gyvenimo džiaugsmas, ir aš net nesvarsčiau galimybės jų kur nors atiduoti. Išnuomojom du buto kambarius studentėms ir taip pragyvenom.
Žinoma, dėl vyro statuso ir aš, ir dukros patirdavome nuolatinių sunkumų darbe ir mokymosi įstaigose. Mano dukrai, pavyzdžiui, neleido studijuoti anglų kalbos po mokyklos baigimo dėl to, kad tėvas toks. Ji baigė taikomąją matematiką.
Įkalinimo įstaigos ir ilgas laukimas neišvengiamai pakeičia žmogaus asmenybę. Kaip tai paveikė santykius jūsų šeimoje?
Aš tam buvau pasiruošusi. Labai gerai prisimenu tuos laikus, kai vyrai pradėjo grįžti iš kalėjimų bei lagerių. Po ilgų laukimo metų kai kuriose šeimose prasidėdavo nesantaika ir pagaliau skyrybos. Vyrai sugrįždavo ne tokie, kokie išėjo, o savo moteris rasdavo ne tokias, kokias paliko. Moterims reikėjo išmokti vienoms išlaikyti šeimą, išgyventi vienišumą, o vyrai sugrįždavo išvarginti sunkių kalėjimo sąlygų, palaužta sveikata.
O skaudžiausia vieta būdavo vaikai. Vyrai nematė jų augančių, bręstančių, o sugrįžę ne visada iš karto suprato prabėgusių metų pokyčius. Ir nors aš psichologiškai ruošiausi šiam susvetimėjimui, daug susirašinėjau su savo įkalintu vyru (susirašinėjimas buvo neribojamas), tačiau vyrui grįžus namo po aštuonerių metų teko klijuoti šeimą iš naujo.
Tėvas dukras paliko dar jaunas, vyresnioji jam grįžus jau buvo savarankiška, pati sau užsidirbdavo duoną, nesuprato tėvo elgesio su ja kaip su dvidešimtmete. Ir mažoji nusivylė, nes buvo jo numylėtinė ir kiek išlepinta. Taigi buvo konfliktų, ir aš stengiausi juos glaistyti.
Kai 1988 m. Algirdas buvo ištremtas į JAV, kodėl pasirinkote pasilikti namuose? Ar šis laikinas išsiskyrimas skyrėsi nuo ankstesnių?
Kai Lietuvoje prasidėjo Ribentropo-Molotovo akto mitingai, Algirdas norėjo eiti, bet mes tą kartą trise užtrenkėm duris ir jo neišleidom. Bet vėliau atlyžome. Jis vėl įsitraukė į kovą už laisvę. Algirdas vėl trumpam buvo suimtas. Netrukus sulaukėme skambučio iš saugumo, jie siūlė atvykti, bet aš pasakiau, kad man nepatinka ten lankytis, todėl jie susitikimo vietą pakeitė. Susitikome Lukiškių aikštėje, ant suoliuko.
Kadangi jie žinojo, kad Algirdui nepatinka čia gyventi, pasiūlė vyrui tremtį į JAV. Vyras turėjo Amerikos pilietybę, todėl galėjo ten gyventi. Jis gimė JAV, o tėvai jį parsivežė dar mažą į nepriklausomą Lietuvą. Ir jis išvyko, kartu su vyresne dukra. O aš pasilikau. Visi stebėjosi. Pasilikau, nes pažinojau savo vyrą. Juk čia, Lietuvoje, jau buvo prasidėję išsivadavimo judėjimai, jautėsi, kad kažkas keisis. Buvau tikra, kad jeigu Lietuva susigrąžins nepriklausomybę, vyras tikrai neliks gyventi Amerikoje. Likau, nepraradau buto ir darbo. Per dvejus metus pas vyrą, o vėliau pas dukras į JAV skraidžiau aštuoniolika kartų. Atsimenu, kai sužinojau, kad vyras grąžinamas iš Taškento, sudėjau rankas maldai ir pasakiau: ačiū Dievui, nereikės daugiau skraidyti lėktuvu. O štai, kiek dar teko jais paskraidyti!
Jūsų šeima išgyveno daug sukrėtimų, tačiau jūs vis dar esate šalia savo vyro ir visomis jėgomis padedate jam. Kokia jūsų santykių tvirtumo paslaptis?
Prieš sutikdama Algirdą, turėjau daug progų ištekėti, bet man nereikėjo bet kokio vyro. Ieškojau tokio, su kuriuo galiu pasikalbėti, išgyventi, patirti dalykus drauge. Esu įsitikinusi, kad priėmiau teisingą sprendimą. Ir dabar turime apie ką šnekėtis. Taip buvo visada, nors buvome skirtingi žmonės. Matyt, buvome vienas kitam skirti.
Dar ir dabar man sako – o dieve, kaip tau sunku! Man visai nesunku. Parėjusi randu jį namuose, žinau, kad jis manęs laukia. Tik įžengiu į butą, nusimetu daiktus ir einu tiesiai pas jį į kambarį.
Niekada neabejojau savo veiksmais, žinojau, kad negaliu pasiduoti. Nežinau, iš kur turėjau stiprybės, daug kas stebėjosi, kaip aš atlaikau. Bet gyvenimas praėjo, ir aš negaliu sakyti, kad buvo blogai. Aš turiu puikų vyrą, jam jau 93 metai!
Prisipažinsiu – ilgai dvejojau prieš duodama šį interviu. Juk nedalyvavau pasipriešinimo veikloje. Aš tik gelbėjau savo vyrą.
Dokumentiniame filme „Aš už tave pakalbėsiu“, kuris pasakoja apie paskutinį KGB veiklos dešimtmetį Lietuvoje, be Algirdo ir Onos Statkevičių, savo prisiminimais taip pat dalijasi kiti garsūs Lietuvos disidentai – Julius Sasnauskas, Vytautas Skuodis, Zigfridas Jankauskas – bei su KGB kolaboravę asmenys – buvęs KGB operatyvinis darbuotojas Danas Arlauskas ir buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas.
Filmas Lietuvos kino teatruose pasirodys sausio 8 d.