Gyvybės apsaugos klausimas Europoje – tai šviesos ir šešėlių kova. Kai vienos šalys, kaip antai Prancūzija, bando praplėsti teisę į abortą, kitos, pavyzdžiui, Ispanija, siekia ją apriboti. Tuo pat metu piliečių iniciatyvos „Vienas iš mūsų“ sėkmė, siekiant pripažinti žmogaus embrionų teises ir neleisti jų žudyti dėl mokslinių tyrimų, primena mums, kad Europos sąžinė bunda. Apie tai – Zenit.org pokalbis su Carlo Casini – judėjimo už gyvybę įkūrėju ir prezidentu, taip pat Europos parlamento nariu.
Parašų rinkimo akcija „Vienas iš mūsų“ buvo kur kas sėkmingesnė nei pranašauta. Pasirašymų terminas jau baigėsi, koks bus kitas žingsnis?
2013 m. gruodį mes pateikėme 1 896 000 parašų kompetentingoms 28 šalių institucijoms. Europos Sąjungos teisėje įtvirtinta, kad per tris mėnesius atskiros valstybės privalo patikrinti parašų validumą. Taigi, vasario 11-ąją žinosime galutinį rezultatą.
Po vasario 11-osios iniciatyvos „Vienas iš mūsų“ organizatoriai pirmą kartą susitiks su Europos Komisija, o po to su kompetentingomis Europos Parlamento komisijomis, kad paaiškintų iniciatyvos prasmę.
Tada Europos Komisija turės apsispręsti dėl tolesnių veiksmų. Esu įsitikinęs, kad ji negalės sėdėti sudėjusi rankų, kadangi tai – piliečių iniciatyva. Ir man atrodo, jog to, kas aiškiai ginama Europos Sąjungos rinkimų įstatymo, kas sukurta parodyti, jog Europos piliečių nuomonė svarbi, – nebus nepaisoma. Kai esama tiek nepasitikėjimo ES institucijomis, toks gestas būtų tikra savižudybė.
Logiškiausia būtų, jei Europos Komisija priimtų vieną ar keletą įstatymų, paisančių šios iniciatyvos rezultatų, ir uždraustų bet kokį finansavimą veiklų, kurių metu sunaikinami žmogaus embrionai.
Po to mes pradėsime trijų pareiškimų pasirašymo vajų: 1) gydytojų, kurie pripažįsta, kad moksliškai embrionas jau yra žmogiška būtybė; 2) teisininkų, kurie reikalauja, kad lygybės principai turi būti taikomi taip pat ir užsimezgusiai gyvybei; 3) politikų, sutinkančių, kad kiekvieno politinio veiksmo principas yra tarnavimas bendrajam gėriui.
Visi nacionaliniai komitetai jau nusprendė įsteigti judėjimų už gyvybę Europos federaciją, kuri būtų pavadinta „Vienas iš mūsų“. Ir tai nėra antraeilis dalykas.
Kaip vertinate įstatymo projektą Ispanijoje, apribojantį abortus?
Pirmasis abortų įstatymas Ispanijoje 1985 m., leidęs abortus ribotais atvejais (išprievartavimo, didelio apsigimimo ar grėsmės motinos sveikatai), padėjo išlaikyti sąlyginai žemą nėštumo nutraukimų rodiklį – 40 000 per metus. Pastarųjų metų reformos, ypač Zapatero vyriausybės įstatymas 2010-aisiais, sankcionavęs laisvą aborto pasirinkimą, jų metinį skaičių padidino iki 100 000.
Naują įstatymą, pasiūlytą Teisingumo ministro Alberto Ruizo Gallardono, kritikavo ne tik feministės, bet ir daugelis abortų priešininkų, kuriems atrodė, jog jis per švelnus. Jie norėtų, kad įstatymas būtų patobulintas, pavyzdžiui, į jį įtraukiant punktą, ginantį embrioną kaip teisės subjektą.
Tačiau kiekviena naujovė, mažinanti blogį, yra teigiamas dalykas. Šio įstatymo priėmimas yra bundančios Europos sąžinės simptomas. Tuo tarpu absoliuti moters laisvė įtvirtina sampratą, kad embrionas – tai „daiktas“.
Prancūzijoje, priešingai, esama ne tik siekio sankcionuoti teisę į abortą, bet ir sankcionuoti – netgi įkalinti – tuos, kurie kovoja prieš tai.
Šis faktas vėl parodo, kokia svarbi yra politika. Esama tendencijos gyvybės klausimą nustumti į politikos užribį, sakant, jog tikrosios problemos yra nedarbas, lėtas ekonomikos augimas ir pan. Tačiau gyvybės gynimas nėra mažiau politinis klausimas, o juo labiau „periferinis“. Kai vyksta karas, yra žuvusiųjų – taigi, pirmas dalykas yra jį sustabdyti ir išvengti mirčių. Panašiai esti, kai imigrantų valtys atplaukia iš kito Viduržemio jūros kranto – siekiama išvengti jų sudužimo ir žmonių mirčių. Taigi, kai sakoma, kad negimęs vaikas yra vienas iš mūsų, ir matome, kad kasmet pasaulyje nužudoma milijonai nekaltų aukų, politika privalo tarti savo žodį.
Italijoje aš taip pat pradėjau kelti „aliarmą“: būkite budrūs, už ką balsuojate ir kokią partiją renkatės. Jei vertinate gyvybę, negalite rinkti tų, kurie atstovauja gyvybės priešininkams.
Prancūzijos atveju, būtina toliau rengti „apšvietos“ ir pasipriešinimo akcijas, ir man atrodo, čia jau esama teigiamų ženklų – susibūrę žmonės jau pradėjo priešintis Taubira homoseksualių santuokų įstatymui. „Manif Pour Tous“ (Protestas visiems) jau užtvindė aikštes daugiau nei bet kada.
Šiemet eitynės už gyvybę Paryžiuje sutraukė daugiau nei 40 000 žmonių. Tai reiškia sąžinės nubudimą. Iš blogo taip pat gali išeiti gera. Viliuosi, kad Prancūzija, kuri atrodė šia prasme mieganti, liudys pabudimą ir pasieks sėkmę neleisdama savo šalyje įtvirtinti aborto kaip teisės.
Pagal Zenit.org parengė J.Ž.
Bernardinai.lt