Aktualu

Liudvikas Jakimavičius. Prezidentės sakinys

Komentarų: 32 / Autorius /

Po Seimo rinkimų antrojo turo mūsų politinis isteblišmentas buvo tiesiog išblokštas iš saugios zonos ir iki šiol blaškosi ir niršta, kad politinė tikrovė iškrėtė baisią kiaulystę – Lietuva nubalsavo ne už tuos, kurių „elitu“ apsiskelbę laukė su šampanu.

Smūgis buvo gautas netikėtas ir tiesiai į nosį. Po tokio sunku atgauti kvapą ir nuovoką. Pralošusios partijos ideologus ir „elito“ aptarnautojus pulti į dar didesnį nirtulį paskatino Prezidentės „išdavikiška“, ilga tyla ir atsitraukimas nuo bendrai kurto saugaus konservatorių-valstiečių-liberalų triumvirato scenarijaus, kuriam vadovauti buvo parengta G. Landsbergio karikatūrinė personalija.

Planas A žlugo, o Prezidentūros ir jos satelitų konservatorių stalčiuose plano B parengta nebuvo.

Vytautas Rubavičius. Gedimino bokšto auka – Lietuvos 100-mečiui

Komentarų: 33 / Autorius /

Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą. Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.

Krescencijus Stoškus. Nerimo apimtas, bet… viltingas susitikimas

Komentarų: 10 / Autorius /

Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.

Vidmantas Valiušaitis. Kaip atsitiko, kad patekome į diktatūrą?

Komentarų: 11 / Autorius /

Per ilgus nelaisvės dešimtmečius visuomenės sąmonėje susiklostė šiek tiek supaprastintas supratimas tiek apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tiek apie prezidento A.Smetonos valdymo metus.

Tapo įprasta arba viską teisinti ir pateisinti, matyti vien teigiamybes, kas vyko Lietuvoje tarp 1926–1940 metų, arba viską neigti, sieti tik su blogybėmis, šalies nelaimėmis ir už viską kaltinti A.Smetoną. Manau, kad tai nelaisvės metais visuomenės sąmonėje įspausto ir įsisenėjusio, inertiškai eksploatuojamo istoriografijos įdirbio pėdsakas.

Istorija sudėtingesnė ir įdomesnė. Verta ją prisiminti be pagražinimų – be propagandos ir sąmoningo niekinimo. To kas buvo – nebepakeisime. Tačiau išmoktos istorijos pamokos padeda brandžiau žvelgti į dabartį.

Dar kartą apie Lietuvos žiniasklaidą. Andrius Švarplys: Elitistų įvaizdis ir tikrovė

Komentarų: 22 / Autorius /

Indrė Makaraitytė informuoja savo stovyklą – Vilniaus elitistų Lietuvą, su kuo ši susidūrė R.Karbauskiui atėjus į valdžią, kokia ta kitoji Lietuva, stovinti anapus plentinio Vilniaus, anapus blizgaus ekrano:

„Tad žmonių akyse moterys ir vyrai, pasirašę prieš Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisas, negražiai kalbantys apie Seimo narę Gretą Kildišienę, nes ji vis dar nebaigusi aukštojo ir gan stipriai susimovė vienoje iš savo ankstesnių darboviečių, gaudantys Seimo narį Kęstutį Smirnovą gudriais klausimėliais, kokio dydžio yra šalies biudžetas, ir geliate R. Karbauskiui už idėją vaikams iki septynerių metų padovanoti tautinius drabužius, esate tiesiog menki miesčionys. Turčiai. Verslininkai, bet būtinai bjaurūs tipai. Neištikimi savo žmonoms, neišauklėję savo vaikų ir apgaudinėjantys ne tik svetimus, bet ir savo artimą.“ (daugiau skaityti „Naisių vasaroje“ – atsakymas, kas jūsų laukia).

Galime praleisti tą amžiną ir visuotinį elitistų bandymą šaržuoti visus, kurių jie nesupranta, nenori suprasti ir tik nori uždusinti. Jis akivaizdžiai matyti. Verta atkreipti dėmesį į kitą – esminį – „Vilniaus mokyklos“ bruožą: jie gyvena įvaizdžio pasaulyje. Viskas jiems yra tiktai manipuliacija, tiktai „viešieji ryšiai“, tiktai gudrus žaidimas simboliais, aliuzijomis, paveldais, prototipais – viskas tik dėl populiarumo ir valdžios.

Galima ir kitaip: ką tokie tekstai kaip „Už vienkartinį puodelį – euras“ sako apie Lietuvos žiniasklaidą?

Komentarų: 14 / Autorius /

Pirmadienį Lietuvos informacinę erdvę užpildė žinia, jog paskirtasis aplinkos ministras Kęstutis Navickas turįs planų apmokestinti vienkartinę tarą – dėl to tektų brangiau mokėti už gėrimus, pilamus į vienkartinius plastiko ar popierinius puodelius (skaityti ČIA).

Tai, kaip šią žinią pristatė informacijos rengėjai ir skleidėjai, o svarbiausia – ką nutylėjo, tapo ne vieno aplinkosaugininko komentaro Veidaknygėje tema. Keletą jų siūlome ir Tiesos.lt skaitytojų dėmesiui.

Istorija politinių žaidimų lauke: dar kartą apie atminties kultūrą, arba Kuo pagrįsti istorikų „politiniai vertinimai“?

Komentarų: 47 / Autorius /

Kviečiame susipažinti su Vidmanto Valiušaičio Veidaknygės paskyroje šiomis dienomis užsimezgusia diskusija apie vis atsinaujinančius bandymus perrašyti lietuvių tautos kovų už laisvę ir nepriklausomybę istoriją ir „naujai“ įvertinti valstybę kūrusių ir gynusių asmenybių apsisprendimus ir pozicijas. Impulsu tokiai diskusijai tapo pastangos iš istorinės atminties ištrinti nepriklausomybės gynėjo, savanorio ir diplomato Kazio Škirpos nuopelnus Lietuvos valstybingumui.

Vladas Vilimas, Rytas Kupčinskas. Valstybė be demokratinės teisėsaugos – šalis be ateities

Komentarų: 10 / Autorius /

Teisingumas yra valstybės pamatas. Teisingumą vykdo tik teismai (109 Konstitucijos straipsnis). Čia turima galvoje demokratiškai suformuoti teismai. Tokiuose teismuose be teisėjų profesionalų dalyvauja ir visuomenės atstovai: prisiekusieji, tarėjai. Visuomenės atstovai iš teismų šalinami tik totalitarinėse valstybėse.

Kitas svarbus faktorius vykdant teisingumą – įstatymai, kuriais vadovaujasi teismai. Teigiama, kad prasti įstatymai – žiauriausia tironijos forma (Edmund Burke, 1729–1797). Čia vėl yra savos taisyklės, kurių nesilaikant galima sukurti jau minėtų „prastų“, korumpuotų įstatymų. Norint to išvengti priimant įstatymus būtina nepriklausoma institucija jų patikrai.

Be viso šito, turi būti ir nepriklausoma institucija kontroliuojanti, kaip įstatymai vykdomi. Paprastai patikrą vykdanti institucija kontroliuoja ir įstatymų vykdymą. Lietuvoje šias funkcijas iki 1994 m. vykdė nepriklausoma generalinė prokuratūra. Estijoje šią funkciją nuo pat nepriklausomybės atstatymo iki dabar vykdo nepriklausoma Teisingumo kanclerio institucija.

Demokratinėje valstybėje piliečiai turi teisę ginti savo teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme arba šiam teismui atstovaujančioje institucijoje…

Scroll to Top