Aktualu

Laisvūnas Šopauskas. Kam įsipareigoja patriotas ir kam – liberalas?

Komentarų: 109 / Autorius /

1. Patriotizmo sąvoka ir patrioto įsipareigojimas

Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Toks aiškinimas nėra adekvatus ir tampa daugelio nesusipratimų ir manipuliacijų priežastimi. Kad mąstytume apie patriotizmą nuosekliai, reikia įsivesti tris perskyras:

– tėviškę skirti nuo Tėvynės;
– administracinį vienetą – nuo valstybės;
– etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įsteigti nuosavą valstybę.

Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sąvoką turime vartoti sąvokas Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sąvokų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybė – patriotizmo sąvokos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sampratos. Valstybę patriotas supranta (pavartosiu seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“.

Taigi dabar galima atsakyti į klausimą „kam įsipareigoja patriotas?“ – patriotas įsipareigoja politinės tautos projektui.

Diskusija: ar galimà opozicija valdomos demokratijos sąlygomis?

Komentarų: 263 / Autorius /

Pastaruoju metu pasigirsta pavienių balsų, kad per ketvirtį amžiaus valdžios, keitusios viena kitą, galutinai iššvaistė pasitikėjimo kreditą. Žmonės ima suprasti, kad visai nesvarbu, kokiai daugumai atiduos pasitikėjimo mandatą, niekas iš esmės nesikeis. Sisteminės partijos naudojasi tokia visuomenės apatija ir toliau žaidžia valdžios žaidimus, balansuodamos ties išdavystės riba. Po kiekvienų eilinių rinkimų šiek tiek pasistumdo, persidalindamos įtakos zonomis, pelningais postais, pinigais iš biudžeto, ir karavanas eina toliau. Jei kas nors tiesiai jų paklaustų, kur tas karavanas keliauja, vargu bau, ar kas nors galėtų atsakyti. Suprantama ir įprasta – užpils srautais demagogijos ir propagandos, nesvarbu, kad niekas nebetiki.

Susiformavus, kaip konstatuoja politologai, fasadinės demokratijos režimui, politika tapo uždaru išrinktųjų elitų užsiėmimu, mažai ką bendra beturinčiu su visuomenės lūkesčiais ir nuogąstavimais. Šiems elitams nė motais kad Lietuva kaip valstybė labai matomoje perspektyvoje liks tik ant popieriaus ar sentimentalių žmonių prisiminimuose. Nėra reikalo detalizuoti visų nykimo ir valstybingumo išsižadėjimo bei naikinimo apraiškų – neužtektų jaučio odos. Fizinis ir moralinis valstybės degradavimas akivaizdus, ir horizonte nelabai matyti, kas galėtų pasipriešinti artėjančiai katastrofai.

Kęstutis Ignatavičius. Naglio Puteikio politika – tai „skaldyk ir valdyk“?

Komentarų: 111 / Autorius /

Siūlome aktyvaus visuomenininko, Jungtinio Demokratinio judėjimo Panevėžio skyriaus pirmininko, per Prezidento rinkimus surinkusio trūkstančius parašų, parėmusių Naglio Puteikio kandidatūrą, viešą laišką ir kviečiame Tiesos.lt skaitytojus į diskusiją apie galimybes ginti bendrąjį gėrį fasadinės demokratijos sąlygomis.

Jaučiu turįs viešai pareikšti, kad Panevėžio Jungtinis Demokratinis judėjimas (toliau – JDJ) atsiriboja nuo Seimo nario Naglio Puteikio – ir kaip žmogaus, ir kaip politiko, kuris ne kartą pasielgė ir elgiasi negarbingai.

Taip, aš, Kęstutis Ignatavičius, Panevėžio JDJ pirmininkas, 2014 m. prezidento rinkimuose buvau N. Puteikio patikėtinis Panevėžio apskrityje. Kalbinau ir agitavau Lietuvos piliečius ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje balsuoti už N. Puteikį. Pagal gautų balsų skaičių Panevėžyje jis buvo antras po Dalios Grybauskaitės.

Dėkoju visiems piliečiams, kurie patikėjo mano agitacija, ir tuo pačiu nuoširdžiai atsiprašau jūsų visų, kad labai suklydau tai darydamas.

Liudvikas Jakimavičius. Ar jau užsirašei savanoriu į Siriją?

Komentarų: 110 / Autorius /

Paryžius labai empiriškas, infantilus, sakyčiau, net šiek tiek naivus ir kvailokas.

Kai po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje į miesto aikštes išėjo milijonas paryžiečių su šūkiu „Je suis Charlie“, minia slapčia labiau džiaugėsi, nei gedėjo. „Štai mūsų atsakas gyvuliams, kurie kėsinasi į žodžio laisvę ir mūsų elegantiškas vertybes. Žiūrėkite, kokie mes vieningi, bebaimiai ir kiek mūsų daug“, – tokia buvo mintis, užvaldžiusi miestą.

Žiūrėjau labai atsargiai į tokį prancūzų atsaką. Kaip ir į solidarumo akcijų bangą „Je suis Charle“, nusiritusią per Europą.

Kitas kraštutinumas – Razmanas Kadyrovas, kaip atsaką Paryžiaus laisvamaniams demonstrantams suvežęs autobusais į Grozną ne ką mažesnę minią su šūkiu: „Allahu Akbar“. Tąkart Kadyrovas džichado Paryžiui garsiai nepaskelbė – tikriausiai Putinas, viršininkas, atkalbėjo, bet juk visi suprantame, kad iš tikro tai paskelbė, ir tas viršininkui patiko. Kaip ir tai, kad pasiuntė savo galvažudžius į Ukrainą kariauti su Amerikos „pindosais“ ir atstatyti „nuverstą demokratiją“.

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (II)

Komentarų: 14 / Autorius /

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (I)

Komentarų: 30 / Autorius /

Antrąją dalį skaitykite ČIA.

Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.

Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:

Vytautas Sinica. Ką pakeitė sinodas?

Komentarų: 42 / Autorius /

propatria.lt

Katalikai atrodo sutrikę. Kaip vertinti pasibaigusio vyskupų sinodo šeimos klausimais rezultatus? Nors sinodas sušauktas svarstyti įvairiausių šeimų sielovados aspektų, garsiausiai nuskambėjo du skandalingiausi jame kelti siūlymai: švelninti homoseksualių santykių pasmerkimą ir leisti Komuniją priimti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams. Pirmuoju klausimu sinodas nepriėmė jokių pakeitimų, o štai dėl antrojo netyla diskusija.

Tomas Viluckas: Sinodas patvirtino, kad Bažnyčia ieško dialogo su pasauliu

Komentarų: 7 / Autorius /

15min.lt

Šeštadienio popietę Vatikane vykusioje paskutinėje Vyskupų sinodo generalinėje kongregacijoje buvo priimtas baigiamasis dokumentas, kuris sudėjo tam tikrus taškus beveik dvejus metus trukusioje diskusijoje apie nūdienos iššūkius šeimos institucijai.

Nors sinode gvildenamų temų ratas buvo tikrai platus, tačiau daugiausia diskusijų kilo dėl antrą civilinę santuoką sudariusių katalikų padėties Bažnyčioje. Tokie katalikai ne tik negali praktikuoti sakramentinio gyvenimo, bet, pavyzdžiui, būti krikštatėviais, katechetais ar skaityti liturginius skaitinius Mišių metu.

Kita vertus, šios poros vis dažniau įsijungia į parapijų gyvenimą, savanoriauja šeimų centruose, dalyvauja karitatyvinėje veikloje.

Sinodo tėvai pateko į keblią situaciją svarstydami išsituokusiųjų klausimą: kaip likti ištikimiems santuokos neišardomumo doktrinai ir liudyti Dievo gailestingumą kiekvienam žmogui?

Tomas Viluckas. Sunki liga. Atsakymas Laisvūnui Šopauskui (tęsinys)

Komentarų: 36 / Autorius /

2) Ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?

„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 28)

3) Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.

„Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9)

Scroll to Top