Skelbiame prof. Alvydo Jokubaičio kalbą, sakytą spalio 18 d. jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje diskusijoje „Europa po Europos Sąjungos?“
Nuotraukas iš renginio galite rasti Pro Patria Facebook paskyroje.
Sekmadienį Lietuvoje įvyko antrasis Seimo rinkimų turas – netrukus taps aišku, kas iš dviejų daugiausiai balsų pirmajame ture gavusių kandidatų 68-iose vienmandatėse apygardose taps Seimo nariu. 3 politikai iš vienmandėtese išrenkamo 71 parlamentaro šį mandatą laimėjo jau pirmajame ture.
Seimo rinkimų antrajame ture iš viso balsavo 37,85 proc. rinkėjų – tradiciškai mažiau nei per pirmąjį turą, bet daugiau nei 2012-aisiais (buvo 35,91 proc.).
Antrojo turo balsavimo rezultatus galėtume laikyti ir dviejų partijų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos – dvikova už teisę sudaryti valdančiąją koaliciją.
Siūlome skaitytojų dėmesiui prof. Vytauto Radžvilo įžvalgas apie politinio režimo ir visuomenės būklę bei tendencijas, Vilniaus forumo poziciją rinkimų atžvilgiu, „nesisteminių“ partijų eilinį pralaimėjimą. Komentare minimą Vilniaus forumo parengtą Rinkėjo vadovą galima rasti ČIA.
Profesorių klausinėjo Laisvūnas Šopauskas. Filmavo Aušra Gabalytė.
Rinkimai pasibaigė. Laimėtojų trijulę numatė beveik visi, tik įvairavo vietų pasiskirstymas. Ryškiausiai pasirodė Ramūno Karbauskio vadovaujami „žalieji valstiečiai“, kuriems nemenkai padėjo Sauliaus Skvernelio anksčiau susikurtas įvaizdis ir sukaupti „laikai“.
Prisiminkime, kad praeituose Seimo rinkimuose ši partija neįveikė 5 proc. barjero. Konservatoriai taip pat gali pagrįstai džiaugtis sėkme: kad ir kokie abejojantys balsai girdėjosi Gabrieliui Landsbergiui tapus partijos pirmininku, tačiau prieš rinkimus jau buvo aišku, kad jaunasis vedlys labai sparčiai tobulėja ir ne tik savajam elektoratui ima rodyti patrauklų veidą, žadantį politinį šalies atsinaujinimą. Neabejotina, genai. Dabar jau ne taip svarbu, kaip tą atsinaujinimo pažadą pavyks įvykdyti, nes pasiteisinimas jau rankose – nieko negalėjome, juk koalicija. Tikėkimės, kad vis dėlto šalis pajudės iš stagnacijos ir nykimo liūno. Socialdemokratai sutriuškinti taip, kaip nei jie patys, nei didžiausi skeptikai nesitikėjo. Matyt, jiems ir atiteko visa susikaupusi rinkėjų neviltis, kurią jie patys dar sugebėdavo pakurstyti vis naujais skandalais ir premjero Algirdo Butkevičiaus „ekonominiais“ pasvarstymais. Socdemų bėda, kad jie užantyje neturi jokio kozirio – jokio naujo ryškaus veido. Reikia naujo pirmininko. Ar kas mato išties naują. Na, nebent barzdą nusiskutusį Algirdą Sysą. Tačiau daugeliui, esu įsitikinęs, su barzda jis atrodė išmintingesnis, patikimesnis ir gyvesnis. Kiek netikėta buvo didelė liberalų sėkmė – liberalusis progresyvusis jaunimas jiems padėjo atsigauti. Tas jaunimas yra įsitikinęs, kad reikia daryti taip, kaip siūlo liberalai – kol jaunas, kalk pinigą, vaike. Vyresniuosius liberalų samprotavimai apie privačią nuosavybę bei šiuolaikinę ekonomiką verčia gūžčioti pečiais. Vien ko vertas Eugenijaus Gentvilo įsitikinimas, esą pavardė yra asmens nuosavybė. Tad siūlyčiau liberalams pradėti kampaniją už balsų pardavimo legalizavimą. Jei jau pavardė yra asmens nuosavybė, tai rinkimų balsas juo labiau. Kodėl negalima jo siūlyti partijoms politinės rinkos sąlygomis. Pirmyn, liberalai.
Vaizduojamosios demokratijos sąlygomis rinkimai taip pat įgauna perdėto teatrališkumo – rinkimų kampaniją aptarnaujančios viešųjų ryšių bendrovės kuria partijoms ir politikams tinkamus ar reikalingus įvaizdžius, skleidžia juos žiniasklaidoje, stebi, kaip jų aptarnaujama „mėsa“ įgauna prekinę išvaizdą įvairiausiuose debatuose. Nepaliaujama kalbėti, koks svarbus yra rinkėjo balsas, tačiau ir tuose įtikinėjimuose vis labiau jaučiama vaidyba bei prievolė – kiek ir kokių tų rinkėjų bebūtų, partinei nomenklatūrai užteks. Svarbu tik, kad vadinamasis elektoratas nesikištų į išmaniojo ir ekspertinio politinio elito tvarkomos valstybės valdymo reikalus. Tačiau kad ir ką galvotum apie elektoratą, vaidmenis privalu atlikti – to reikalauja pati Demokratija. Tad ir kalbama – daugiausia iš tuščio į kiaurą, nesvarbu kad, atrodytų, iš pažiūros protingais sakiniais. Tačiau įdėmesnis klausytojas bei žiūrovas netrunka pajusti, kad kalbama apie kažkokią šalį, kuri tik vadinama Lietuva, tačiau beveik nieko bendra su ja neturi. Net apie didžiuosius skaudulius jei jau užsimenama, tai atrodo, kad jie taip pat skleidžiasi kažkokioje kitoje erdvėje. Kitoje, nuo Vilniaus atsietoje teritorijoje.
„Žiūriu į mūsų politinę sistemą su pasibaisėjimu“, – interviu žurnalui „Veidas“ prisipažįsta dešimt metų valstybei vadovavęs prezidentas Valdas Adamkus. Ir priduria: „Šiemet daug žmonių nėra apsisprendę, už ką balsuoti, vien todėl, kad Lietuvos politinėje sistemoje visiška sumaištis.“
Kas Lietuvoje ir pasaulyje kelia sumaištį, skaitykite ČIA.
Apie suirutę kalba ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius, portale Delfi.lt svarstantis, kokią įtaką politinei situacijai daro „prezidentės užsispyrimas, nenoras ar negebėjimas įveikti savo priešiškumą“. Apžvalgininko teigimu, nors prezidentas ir „neturi pareigos slėpti savo nuostatų“, tačiau „prezidento antipatijos tampa nepriimtinomis, kai jos apsunkina pastangas priimti Lietuvai naudingus įstatymus“.
Ar tikrai „prezidentės priešiškumas premjero Algirdo Butkevičiaus ir valdančiosios koalicijos atžvilgiu pradeda kenkti Lietuvai“, skaitykite ČIA.
Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“; tiesos.lt; 2016-08-22).
Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.
Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?
Paklausė manęs gana artimas giminaitis, iki šiol visiškai nesidomėjęs politika ir nedalyvaujantis rinkimuose. Nebent šeimos nariai varu nuvarydavo, tai rinkimų apylinkės fojė kandidatą, už kurį balsuos, rinkdavosi pagal koridoriuje kybančius plakatus. Pirmenybę atiduodavo gražesniajai personai. Žodžiu, buvo toks savamokslis politikos asų fizionomistas.
Kai pasidomėjau, kodėl jam šiemet tie rinkimai parūpo, prisipažino viename internetiniame portale perskaitęs, kad iki rinkimų likę vos kelios dienos ir kad reikia balsuoti atsakingai, nes kitaip nebūsią švarios politikos. Girdi, iki šiol jis tik tyčiojosi iš besibalotiruojančiųjų arba iš viso nėjo balsuoti.
Vadinasi, prisižaidė žmogus, tačiau dabar, pensijos priešaušryje, suprato, kad savo likimu juokauti tas pats, kas rusišką ruletę lošti.
Klausiu tiesiog akyse pilietiškėjančio vyriškio, kaip jis tą švarią politiką atsakingai kurs, jei iki rinkimų nė mėnesio nelikę, kaip pats prisipažino, kandidatų nepažįsta, nežino, ką jie gero nuveikė ar žiauriai prisidirbo. Pagaliau, kokius pažadus besibalotiruojantieji žarsto… Ir svarbiausia – ar tie pažadai realūs, ar yra tinkama komanda, kuri tvirtai stovi ant tradicinių vertybių pamato ir sugebės įgyvendinti tai, apie ką žmonėms kalba ar rašo.
Tuokart giminaitis tik numojo ranka ir baigė pokalbį mestelėjęs, kad ir šiemet neis balsuoti. O jei kas sugebės sugėdinti ir nutemps į rinkiminę apylinkę, pasižadėjo balsuoti už patį nesimpatiškiausią.
Penktadienį, rugsėjo 2 dieną, didžioji žiniasklaida iškilmingai paskelbė: prasidėjo pilietinė iniciatyva „Balsuok atsakingai“. Kaip aiškėja iš prezidentės spaudos tarnybos išplatinto spaudos pranešimo, jai startą davė pati Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Įvardytas ir idėjos sumanytojas – žurnalistas Andrius Tapinas, nurodytas ir tikslas – „skatinti žmones ateiti į rinkimus ir atsakingai pasirinkti“, ir kiti, panorusieji būti ne mažiau pilietiški: Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, šalies skautija ir Lietuvos moksleivių sąjunga, visuomeninė organizacija „Baltosios pirštinės“, „Europos namai“, įvairių šalies žiniasklaidos priemonių atstovai. Dar pasakyta, jog visa TAI truks beveik mėnesį.
Dažnai girdime sakant: „Visi mes iš vaikystės“… Kai nuostabus žmogus iš Sąjūdžio praeities Irena Vitkauskienė savo veidaknygėje pasidalijo moksleiviškais prisiminimais, prisiminiau ir šiuos žodžius. Pamaniau, kad gal tokia tema tiktų mūsų portalo diskusijai šią paskutinę vasaros savaitę: kiek mūsų šiandienos atsinešta iš to laikmečio, kuris jaunajai kartai jau tampa istorija, pažįstama tik iš vadovėlių ar pagal geriausias iliuzijų fabriko tradicijas susuktų kaimyninės šalies filmų? Ir kada nostalgiškąjį „O prie ruso buvo geriau“ pakeis savivoką keičiantis klausimas –tegul ir skambantis retoriškai: „Ar tikrai prie ruso turėjau geresnes sąlygas būti geresnis? teisingesnis? ir t.t.“?
Irena Vasinauskaitė
