Aktualu

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“; tiesos.lt; 2016-08-22).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Paklausė manęs gana artimas giminaitis, iki šiol visiškai nesidomėjęs politika ir nedalyvaujantis rinkimuose. Nebent šeimos nariai varu nuvarydavo, tai rinkimų apylinkės fojė kandidatą, už kurį balsuos, rinkdavosi pagal koridoriuje kybančius plakatus. Pirmenybę atiduodavo gražesniajai personai. Žodžiu, buvo toks savamokslis politikos asų fizionomistas.

Kai pasidomėjau, kodėl jam šiemet tie rinkimai parūpo, prisipažino viename internetiniame portale perskaitęs, kad iki rinkimų likę vos kelios dienos ir kad reikia balsuoti atsakingai, nes kitaip nebūsią švarios politikos. Girdi, iki šiol jis tik tyčiojosi iš besibalotiruojančiųjų arba iš viso nėjo balsuoti.

Vadinasi, prisižaidė žmogus, tačiau dabar, pensijos priešaušryje, suprato, kad savo likimu juokauti tas pats, kas rusišką ruletę lošti.

Klausiu tiesiog akyse pilietiškėjančio vyriškio, kaip jis tą švarią politiką atsakingai kurs, jei iki rinkimų nė mėnesio nelikę, kaip pats prisipažino, kandidatų nepažįsta, nežino, ką jie gero nuveikė ar žiauriai prisidirbo. Pagaliau, kokius pažadus besibalotiruojantieji žarsto… Ir svarbiausia – ar tie pažadai realūs, ar yra tinkama komanda, kuri tvirtai stovi ant tradicinių vertybių pamato ir sugebės įgyvendinti tai, apie ką žmonėms kalba ar rašo.

Tuokart giminaitis tik numojo ranka ir baigė pokalbį mestelėjęs, kad ir šiemet neis balsuoti. O jei kas sugebės sugėdinti ir nutemps į rinkiminę apylinkę, pasižadėjo balsuoti už patį nesimpatiškiausią.

Penktadienį, rugsėjo 2 dieną, didžioji žiniasklaida iškilmingai paskelbė: prasidėjo pilietinė iniciatyva „Balsuok atsakingai“. Kaip aiškėja iš prezidentės spaudos tarnybos išplatinto spaudos pranešimo, jai startą davė pati Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Įvardytas ir idėjos sumanytojas – žurnalistas Andrius Tapinas, nurodytas ir tikslas – „skatinti žmones ateiti į rinkimus ir atsakingai pasirinkti“, ir kiti, panorusieji būti ne mažiau pilietiški: Lietuvos jaunimo organizacijų taryba, šalies skautija ir Lietuvos moksleivių sąjunga, visuomeninė organizacija „Baltosios pirštinės“, „Europos namai“, įvairių šalies žiniasklaidos priemonių atstovai. Dar pasakyta, jog visa TAI truks beveik mėnesį.

Esu girdėjusi istorikus tvirtinant, kad Baltijos kelias yra vienintelė Sąjūdžio akcija, nesulaukusi neigiamų vertinimų. Dar daugiau – trijų Baltijos valstybių solidarumas, siekis pasauliui parodyti, kokia brangi yra Laisvė ilgus dešimtmečius okupaciją kentusioms tautoms, daugiau nei ketvirtį amžiaus Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo šventa relikvija.

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis. Visiškai užtenka to vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto: per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė apie trečdalį gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Tas kriterijus buvo žinomas daugeliui istorikų ir buvo taikomas daugelio valstybių dramatiškam likimui paaiškinti.

Rugpjūčio 5-oji buvo paskutinė diena pareikšti norą dalyvauti spalio 9 d. Vyksiančiuose Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose ir siekti mandato – teisės ketverius metus priimti sprendimus visų mūsų vardu.

Iš 19-os užsiregistravusių partijų pareiškinius dokumentus Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) pateikė 16 partijų ir 30 savo kandidatūrą išsikėlusių asmenų. Galutinius kandidatų sąrašus VRK paskelbs likus mėnesiui iki rinkimų – rugsėjo 9 dieną.

Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus susipažinti su (abėcėlės tvarka) partijų ir koalicijų pateiktais preliminariais sąrašais daugiamandėje apygardoje bei programomis (deja, apie kai kurias iš jų nepavyko rasti tikslesnės informacijos), juos analizuoti ir polemizuoti.

Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais perskaičius Davido Rothkopfo studiją „Superklasė. Globalusis galios elitas ir jo kuriamas (ar valdomas) pasaulis“ („Superclass. The Global Power Elite and the World They Are Making“, 2008) apie naująją pasaulio geopolitinę sąrangą ir jos keliamus iššūkius demokratijai.