Aktualu

Tomas Bakučionis. Dvi istorijos – vienas požiūris į teisingumą ir valstybę

Komentarų: 10 / Autorius /

Balandžio 14-ąją Seimas papildė Baudžiamąjį kodeksą straipsniu, numatančiu, atsakomybę už uždarame teismo posėdyje nagrinėjamos ar išnagrinėtos bylos medžiagos atskleidimą ar viešą paskelbimą. Už tai grės viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas.

Pataisą pateikusios socialdemokratės Irena Šiaulienė ir Rimantė Šalaševičiūtė iš pradžių siūlė, kad atsakomybė būtų taikoma, tik tada, kai atskleidžiama su nepilnamečiu asmeniu susijusi informacija, tačiau Vyriausybė (Teisingumo ministerija) pasiūlė, kad būtų baudžiama už bet kokios medžiagos paviešinimą. Tokios pataisos be diskusijų ir buvo priimtos Seime 79 balsais „už“, vienam buvus „prieš“ ir 11 parlamentarų susilaikius. Įdomiausia tai, kad už šias pataisas balsavo Seimo opozicijos atstovai ir diskusijų dėl pataisų nebuvo. Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl šių pataisų jau spėjo pabendrauti ir su suinteresuotais žurnalistų atstovais, ir pareikšti, kad šios pataisos gėdingos.

Diskusija: Ko išsigando Algirdas Butkevičius?

Komentarų: 46 / Autorius /

Ketvirtadienį, per Vyriausybės valandą atsakinėdamas į Seimo narių klausimus, premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad jį, kaip pilietį ir Lietuvos žmogų, jaudina tai, jog „Lietuvoje psichologinis klimatas pasidarė nebesveikas, Lietuvos žmonės pradėjo gyventi baimėje“.

Premjeras papasakojo vieno amerikiečių profesoriaus knygoje apie baimę neseniai perskaitęs, jog baimė – pats blogiausias dalykas ir to reikia labiausiai bijoti.

„Šis politinis psichologinis klimatas, kuris susiformavo Lietuvoje ir toliau formuojasi baimės pagrindu, turėtų būti sustabdytas, tiesiog būtų su juo kovojama, didžiausi instrumentai yra suteikti politikams, parlamentarams vykdant įvairiausių institucijų parlamentinę kontrolę“, – sakė A. Butkevičius.

Diskusija: Kuo tai kvepia?

Komentarų: 47 / Autorius /

Delfi.lt portalas š.m. balandžio 3 dieną paskelbė Vaido Saldžiūno straipsnį „Lietuvos žvalgyba parodė naująjį veidą: koks jis?“ Straipsnyje cituojamas VSD direktoriaus D.Jauniškio metų ataskaitą pristatantis „Direktoriaus žodis“, papildytas keletu paaiškinimų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

Straipsnyje rašoma: „Anot D. Jauniškio, VSD pirmiausiai gali ir privalo užkirsti kelią grėsmių plėtojimuisi ir aktyviais veiksmais padėti mažinti valstybės pažeidimus. Todėl per pastaruosius metus departamente jau imtasi permainų. „VSD įkurtas Situacijų centras, jis dirba 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą. Šis padalinys bendradarbiauja ir operatyviai keičiasi informacija su įvairiomis institucijomis. Atkurtas kovos prieš terorizmą padalinys. Esu įsitikinęs, kad Departamentas turi turėti ne tik intelektinių ir techninių pajėgumų rinkti ir analizuoti informaciją, bet ir raumenis, t. y. teisinę galią veikti.“

Todėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui yra pateiktas įstatymų pakeitimo projektų paketas, kuriame numatyti nauji teisiniai instrumentai, leidžiantys imtis prevencinių veiksmų prieš grėsmių nacionaliniam saugumui apraiškas“, – teigiama D. Jauniškio pareiškime.

Laisvūnas Šopauskas. Nerijos Putinaitės „demitologizacijų“ metodai ir taikiniai

Komentarų: 48 / Autorius /

Filosofę dr. Neriją Putinaitę, skirtingai nei tipišką filosofą, traukia ne filosofinių sąvokų, bet visuomenėje gyvuojančių mitų analizė. Anot filosofės, „kiekvienas iš mūsų neišvengiamai yra paniręs į mitus, o labiausiai puoselėti reikia tuos, kurie kyla iš visuomenės gyvenimo ir saisto ją jausminiu pagrindu. Taip mėginame esamoje situacijoje paaiškinti, kas mes esame ir kokią prasmę tai turi.“ Tačiau kylantys iš visuomenės gyvenimo ir ją saistantys mitai nėra vienodai vertingi ir ne visi yra puoselėtini, nes vieni nepavergia, o kiti pavergia:

Sąjūdis: struktūra, dvasinė būsena, gyvenimo būdas?

Komentarų: 46 / Autorius /

Replika po balsavimo

Leonas Kerosierius, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas

Sąjūdis yra dešiniųjų jėgų organizacija. Iki šiol Lietuvos Sąjūdžio taryboje buvo ir nepartinių, ir tautininkų, ir didelė dalis Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKDP) partijos narių.

2016 m. vasario 20 d., pagal iš anksto surežisuotą scenarijų, leidus UŽ KIEKVIENĄ kandidatą pasisakyti tik VIENAM delegatui, buvo organizuojami Lietuvos Sąjūdžio pirmininko rinkimai. Pirmininkavę A. Tučkus ir L. Dieninis saugojo mikrofoną, kad prie jo neprieitų nenumatyti žmonės. Kai aš, Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos įpareigotas, norėjau agituoti už R. Kupčinską, mikrofono saugoti stojo A. Tučkus ir pakvietė garbės pirmininką prof. V. Landsbergį į pagalbą, kuris pareiškė, kad čia ne vieta ekstremizmui. Buvo gaila ir priklu žiūrėti į organizatorius. Kadangi čia ne gatvės mitingas, o Sąjūdžio suvažiavimas, teko palaukti momento pasisakymui.

Laisvūnas Šopauskas. Kam įsipareigoja patriotas ir kam – liberalas?

Komentarų: 109 / Autorius /

1. Patriotizmo sąvoka ir patrioto įsipareigojimas

Patriotizmo sąvoka paprastai aiškinama pasakant, kad tai yra Tėvynės meilė. Toks aiškinimas nėra adekvatus ir tampa daugelio nesusipratimų ir manipuliacijų priežastimi. Kad mąstytume apie patriotizmą nuosekliai, reikia įsivesti tris perskyras:

– tėviškę skirti nuo Tėvynės;
– administracinį vienetą – nuo valstybės;
– etnosą skirti nuo politinės tautos, t.y. tautos, siekiančios turėti arba įsteigti nuosavą valstybę.

Akivaizdu, kad aiškindamiesi patriotizmo sąvoką turime vartoti sąvokas Tėvynė, valstybė ir politinė tauta. Centrine iš šių trijų sąvokų laikytina politinės tautos sąvoka. Tai yra patriotizmo esmė. Patriotizmas turi aiškiai apibrėžtą atskaitos bendriją – politinę tautą, gebančią sukurti savo valstybę. Kitos dvi sąvokos – Tėvynė ir valstybė – patriotizmo sąvokos kontekste yra priklausomos nuo politinės tautos sampratos. Valstybę patriotas supranta (pavartosiu seną metaforą) kaip politinės tautos namus, o Tėvynę – kaip kraštą, kuris priklauso politinei tautai.

Apie patriotizmą tinkama kalbėti kaip apie projektą – politinės tautos ir jos namų steigimo ir tinkamo tvarkymosi tuose namuose projektą. Trumpai šį projektą galima būtų vadinti „politinės tautos projektu“.

Taigi dabar galima atsakyti į klausimą „kam įsipareigoja patriotas?“ – patriotas įsipareigoja politinės tautos projektui.

Diskusija: ar galimà opozicija valdomos demokratijos sąlygomis?

Komentarų: 263 / Autorius /

Pastaruoju metu pasigirsta pavienių balsų, kad per ketvirtį amžiaus valdžios, keitusios viena kitą, galutinai iššvaistė pasitikėjimo kreditą. Žmonės ima suprasti, kad visai nesvarbu, kokiai daugumai atiduos pasitikėjimo mandatą, niekas iš esmės nesikeis. Sisteminės partijos naudojasi tokia visuomenės apatija ir toliau žaidžia valdžios žaidimus, balansuodamos ties išdavystės riba. Po kiekvienų eilinių rinkimų šiek tiek pasistumdo, persidalindamos įtakos zonomis, pelningais postais, pinigais iš biudžeto, ir karavanas eina toliau. Jei kas nors tiesiai jų paklaustų, kur tas karavanas keliauja, vargu bau, ar kas nors galėtų atsakyti. Suprantama ir įprasta – užpils srautais demagogijos ir propagandos, nesvarbu, kad niekas nebetiki.

Susiformavus, kaip konstatuoja politologai, fasadinės demokratijos režimui, politika tapo uždaru išrinktųjų elitų užsiėmimu, mažai ką bendra beturinčiu su visuomenės lūkesčiais ir nuogąstavimais. Šiems elitams nė motais kad Lietuva kaip valstybė labai matomoje perspektyvoje liks tik ant popieriaus ar sentimentalių žmonių prisiminimuose. Nėra reikalo detalizuoti visų nykimo ir valstybingumo išsižadėjimo bei naikinimo apraiškų – neužtektų jaučio odos. Fizinis ir moralinis valstybės degradavimas akivaizdus, ir horizonte nelabai matyti, kas galėtų pasipriešinti artėjančiai katastrofai.

Kęstutis Ignatavičius. Naglio Puteikio politika – tai „skaldyk ir valdyk“?

Komentarų: 111 / Autorius /

Siūlome aktyvaus visuomenininko, Jungtinio Demokratinio judėjimo Panevėžio skyriaus pirmininko, per Prezidento rinkimus surinkusio trūkstančius parašų, parėmusių Naglio Puteikio kandidatūrą, viešą laišką ir kviečiame Tiesos.lt skaitytojus į diskusiją apie galimybes ginti bendrąjį gėrį fasadinės demokratijos sąlygomis.

Jaučiu turįs viešai pareikšti, kad Panevėžio Jungtinis Demokratinis judėjimas (toliau – JDJ) atsiriboja nuo Seimo nario Naglio Puteikio – ir kaip žmogaus, ir kaip politiko, kuris ne kartą pasielgė ir elgiasi negarbingai.

Taip, aš, Kęstutis Ignatavičius, Panevėžio JDJ pirmininkas, 2014 m. prezidento rinkimuose buvau N. Puteikio patikėtinis Panevėžio apskrityje. Kalbinau ir agitavau Lietuvos piliečius ne tik Panevėžyje, bet ir visoje Lietuvoje balsuoti už N. Puteikį. Pagal gautų balsų skaičių Panevėžyje jis buvo antras po Dalios Grybauskaitės.

Dėkoju visiems piliečiams, kurie patikėjo mano agitacija, ir tuo pačiu nuoširdžiai atsiprašau jūsų visų, kad labai suklydau tai darydamas.

Liudvikas Jakimavičius. Ar jau užsirašei savanoriu į Siriją?

Komentarų: 110 / Autorius /

Paryžius labai empiriškas, infantilus, sakyčiau, net šiek tiek naivus ir kvailokas.

Kai po žudynių „Charlie Hebdo“ redakcijoje į miesto aikštes išėjo milijonas paryžiečių su šūkiu „Je suis Charlie“, minia slapčia labiau džiaugėsi, nei gedėjo. „Štai mūsų atsakas gyvuliams, kurie kėsinasi į žodžio laisvę ir mūsų elegantiškas vertybes. Žiūrėkite, kokie mes vieningi, bebaimiai ir kiek mūsų daug“, – tokia buvo mintis, užvaldžiusi miestą.

Žiūrėjau labai atsargiai į tokį prancūzų atsaką. Kaip ir į solidarumo akcijų bangą „Je suis Charle“, nusiritusią per Europą.

Kitas kraštutinumas – Razmanas Kadyrovas, kaip atsaką Paryžiaus laisvamaniams demonstrantams suvežęs autobusais į Grozną ne ką mažesnę minią su šūkiu: „Allahu Akbar“. Tąkart Kadyrovas džichado Paryžiui garsiai nepaskelbė – tikriausiai Putinas, viršininkas, atkalbėjo, bet juk visi suprantame, kad iš tikro tai paskelbė, ir tas viršininkui patiko. Kaip ir tai, kad pasiuntė savo galvažudžius į Ukrainą kariauti su Amerikos „pindosais“ ir atstatyti „nuverstą demokratiją“.

Laisvūnas Šopauskas. Atsakymas Tomui Viluckui: Nebe tie laikai? (II)

Komentarų: 14 / Autorius /

Tęsinys. Pirmąją dalį skaitykite ČIA.

T. Vilucko argumentacija kaip „Dabar nebe tie laikai, kad…“ argumentacijos atvejis

Pirmoje straipsnio dalyje padarius išvadą, jog visi devyni T. Vilucko argumentai yra atmestini, atrodytų, galima būtų kritikos uždavinį laikyti atliktu. Vis dėlto analizę derėtų pratęsti, nes T. Vilucko argumentai pasižymi tam tikru vieningumu ir atspindi tam tikrą mąstymo tendenciją, vertą atidaus dėmesio.

Scroll to Top