Aktualu

Diskusija: Kuo nesisteminės partijos skiriasi nuo sisteminių? Koks yra komitetų vaidmuo mūsų politiniame žemėlapyje?

Komentarų: 95 / Autorius /

Politikams, žurnalistams ar politologams dėl sisteminių ir nesisteminių partijų tarytum viskas aišku. Sisteminės turi frakcijas Seime, jų atstovai sukasi žiniasklaidos konvejeryje, jos gauna finansavimą iš biudžeto, o kuo gyvos nesisteminės – ne žiniasklaidos ir politologų rūpestis. Valdžią aptarnaujanti žiniasklaida stengiasi įteigti visuomenei, kad tų skirtumų tik tiek ir tėra: vieni dirba, kuria Lietuvą, o nesisteminiai trukdo, kelia nereikalingą triukšmą ir įtampas visuomenėje.

Tuo pat metu „nesistemininkai“ teigia, jog skirtumai tarp sisteminių ir nesisteminių partijų negali būti redukuojami vien į finansavimo ar raiškos galimybių problemą. Jų manymu, skirtumai yra esminiai. Jie kaltina „sistemininkus“, kad šie yra korumpuoto ir nedemokratinio režimo modus vivendi. Anot tų „marginalų“, valdžią uzurpavęs režimas ir yra pagrindinis stabdis kuriant skaidrią ir demokratinę tvarką valstybėje – skliaustas, užskliaudžiantis valstybės ir visuomenės vystymosi perspektyvą.

Takoskyra gana aiški. Bent jau retorikoje. Tad visiškai logiška ir suprantama – „sistemininkai“ siekia iš politinio lauko eliminuoti „valstybės griovėjus“ priimdami įstatymus, trukdančius gauti legalių lėšų, bei keldami partijoms narių kiekio kartelę. Naikinimo būdas – elegantiškas, teisiškai nepriekaištingas. Prieš įstatymus visi turi būti lygūs.

Liudvikas Jakimavičius. Dingę (diskusijos tęsinys)

Komentarų: 135 / Autorius /

Moderuodamas diskusiją vakar užsiminiau, kad tęsiniui mėginsime panarstyti Garliavos dramos, tragedijos, ar trilerio (kaip norit, taip vadinkit) siužeto segmentus, kuriuose vienaip ar kitaip dalyvavo pirmojo plano personažas Andrius Ūsas. Dar sykį permetęs akimis Jūsų pasisakymus ir pastabas matau du pageidavimus, kuria linkme galėtume kreipti savo svarstymus. Komentatorius Juozapas siūlo mažiau knaisiotis po detales, kurios greitai gali diskutantams pabosti ir atvėsinti diskusijos įkarštį. Jis kviečia mane ir diskusijos dalyvius mėginti apibendrinti tai, kas pasakyta, ir svarstyti, ką su tuo žinojimu galėtume daryti toliau. Mano galva, geriausiu atveju esame pasistūmėję tik iki dramos pirmojo veiksmo vidurio, gal kiek ir tolėliau. Nepaliesta daugybė temų.

Dauguma pasisakiusiųjų atmeta versiją, kad Garliavos istoriją žanriniu požiūriu galima būtų įsprausti vien į šeimyninės dramos rėmus. Pagrindinis siužetas, kokį mums pametėja žiniasklaida ir teisėsaugos skalsios interpretacijos, netenkina visuomenės. Didžioji dalis diskutantų linkę manyti, kad reikalą turime su plataus masto avantiūra, aštuonkoju, čiuptuvais apraizgiusiu valstybės teisines institucijas, žiniasklaidą, tad ir valstybę. Esama ir įtarimų, kad to aštuonkojo galva ir didžioji kūno dalis visai ne Lietuvoje. Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavartotas ir neužginčytas terminas kad mūsų slaptosios tarnybos veikia kaip „nusikaltėlių gauja“, matyt, nė kiek nėra perdėtas. Klausimas, ar jie kuria siužetus, o gal yra tik nuolankūs įsakymų vykdytojai. Pacituosiu vieną, mano galva, stiprų diskusijos komentarą:

Liudvikas Jakimavičius: Kas ir kur slepia Garliavos trilerio scenaristus?

Komentarų: 196 / Autorius /

Šį savaitgalį sukanka lygiai treji metai nuo Garliavos šturmo. Neabejoju, kad gegužės 17-oji tarp reikšmingų mūsų istorijos datų bus įrašyta kaip gėdos diena, kai valstybės vardu veikianti valdžia sutrypė visuomenės sutartį, suskaldė Lietuvą į dvi: meluojančią, melą dangstančią dar ciniškesniu melu ir Tiesos ieškančią, todėl ujamą, dergiamą, šmeižiamą, bauginamą ir baudžiamą.

Mano draugas rašytojas Valdas Papievis tą gegužės rytą e-mailu iš Paryžiaus parašė: „Tą psichotropinę kaldrutę jie užmetė ant Lietuvos“. Meluojanti Lietuva iš baimės perdozavo šlakstydama kvaišalus. Ji neturėjo pasirengusi ir priešnuodžio, kaip po viso to, ką padarė sugrąžins žmonių pasitikėjimą valdžia, teisėsauga ir valstybe. Deimantė akimoju tapo paniekintos Lietuvos simboliu. Nuskriausta, be kaltės įkalinta vien dėl to, kad gali kažką prisimint ir paliudyti, kad vagies kepurė dega, kad trumpos melo kojos, kad baimės didelės akys. Bergždžias darbas kariauti su simboliais teismų salėse ir žiniasklaidoj. Jie veikia visai kitame išmatavime iš kitos, ne fizinės sistemos. Simbolinės tikrovės neperkeisi maginiais užkalbėjimais ir burtažodžiais tokiais kaip: „Bus tų mergaičių. Žiūrėkim į ateitį“.

Žiūrėkite, jei jums taip patinka, prezidente, bet ten nieko gero nesimato, kol Tiesa ir Šviesa neprasiskverbia pro aklinai užvertas ledo rūmų duris.

Spaudos atgavimo diena: ką esame atgavę – spaudos kalbą ar laisvą spaudą?

Komentarų: 18 / Autorius /

Vakar, gegužės 7-ąją, minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Kaip ir kasmet, šią dieną įvyko keletas šventinių renginių, buvo sakomos iškilmingos kalbos, siunčiami sveikinimai ir palinkėjimai (keletas jų ČIA, ČIA ir ČIA).

Deja, apie tai, kas iš tiesų įvyko tą 1904 metų gegužės 7-ąją, kalbėta taip skambiai, kad niekas taip ir neišdrįso paklausti, ar minėdami tą dieną susigrąžintą teisę užrašyti savo mintis ne kirilica galime teigti, jog „kova už laisvą lietuvišką žodį“ jau baigta ir kad esame „atgavę spaudą“? Ar Lietuvos spauda (ir ne tik spauda, bet ir kitoks viešas žodis), tegul ir spausdinama lietuviškais rašmenimis, jau yra laisva? Tarnauja Tautai ir Piliečiui? Gina jų teisę į laisvą minties raišką? Ir kada žodis iš tiesų būna laisvas?

Galų gale – ką, tiesą sakant, gina mūsų laikų „didžioji“ Lietuvos žiniasklaida? Mūsų, piliečių, laisvę žinoti tikrąją padėtį valstybėje? Žurnalistų laisvę tirti korupciją ir piktnaudžiavimą valdžia ar verslo ryšiais, atskleisti visuomenei ir aplinkai daromą žalą, suteikti balsą tiems, kurie kitaip būtų neišgirsti, išreikšti kitokią nei valdančiųjų nuomonę, nesutikti su politiniais ar ekonominiais sprendimais ar bent išgirsti sprendimo priėmimo teisę uzurpavusio elito argumentus?…

Ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kas kelia didesnę grėsmę Lietuvos valstybei: Rusijos informacinis karas ar autoritetų trūkumas?

Parašykite komentarą / Autorius /

Sąjūdžio laikais niekam nebūtų atėję į galvą klausti, kas yra mūsų visuomenės autoritetai. Visi žinojome, kas jie yra, ir kai reikėjo siūlyti žmones į Sąjūdžio Tarybą, žinojome ką siūlyti kone vienbalsiai. Dabar situacija pasikeitusi iš esmės: vienų autoritetų jau nebėra tarp mūsų, kiti pasitraukę iš viešojo gyvenimo, dar kiti buvo paniekinti ir išstumti. Viešąją erdvę užpildė šoumenai, pramogos ir triukšmas. Autoritetingo balso labai reikėtų, bet jo nesigirdi. Todėl ir kviečiame pasvarstyti: ar liko Lietuvoje visuomenės autoritetų? Kas jie? Kaip jais tampama? Kokias grėsmes kelia moralinio autoriteto trūkumas? Ir pan.

Scroll to Top