Juk nacionalinis konstitucinis identitetas yra grindžiamas tomis pačiomis universaliomis ir europinėmis teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybėmis, ir tarptautinė bei ES teisė nesutrukdė Konstituciniam Teismui atskleisti tokius išskirtinai nacionalinius konstitucinės tapatybės elementus, kaip Lietuvos valstybės tęstinumas, nacistinio ir komunistinio totalitarinių režimų nesuderinamumas su Konstitucija, vakarietiška geopolitinė orientacija, tradicinių bažnyčių statusas ir jų atskirumas nuo valstybės, teisės į teisminę pažeistų teisių gynybą absoliutumas, apkaltos institutas, konstitucinė santuokos samprata, kt.
Tačiau pagal Konstituciją, aiškinamą europiniame kontekste, nacionalinio konstitucinio identiteto elementais iš tikrųjų negali būti, pavyzdžiui, tolerancija smurtui prieš moteris ir artimoje aplinkoje, tolerancija priekabiavimui, įskaitant seksualinį priekabiavimą, atsisakymas pripažinti šeima tos pačios lyties asmenų sąjungas ir tokių šeimų diskriminavimas. Nesinorėtų tikėti, kad pagal Konstituciją norima ginti tokias „tradicines vertybes“.