Keisti teismų sprendimai

Teisėjas Audrius Cicinas, išgarsėjęs keistais sprendimais net keliose rezonansinėse bylose (žr. ČIA ir ČIA) ir ne mažiau keistais pasisakymais, nusprendė apšviesti visuomenę, nesugebančią suprasti, kaip Apeliacinis teismas galėjo išteisinti Viktorą Uspaskichą ir jo partiečius V. Gapšį ir M. Liutkevičienę. Anot jau tradiciškai originalaus A.Cinino, piktintis reikėjo prieš trejus metus, nes baudos, kuriomis išsipirko kaltinamieji, skirtos tada, o dabar šie veikėjai viso labo išteisinti dėl sukčiavimo.

ELTA

Lietuvos apeliacinio teismo (LAT) teisėja Violeta Ražinskaitė, priėmusi nuosprendį, pagal kurį Darbo partijos įkūrėjas europarlamentaras Viktoras Uspaskichas ir bendrininkai pripažinti kaltais dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, bet išteisinti dėl sukčiavimo, sako, kad nuteistieji dėl sukčiavimo nenubausti, nes teismas neįžvelgė tiesioginės tyčios.

Pirmadienį vienoje skandalingiausių Lietuvos istorijoje bylų – vadinamojoje Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje, nagrinėjamoje kone dešimtmetį – priimtas dar vienas sprendimas: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė Viktorą Uspaskichą ir Vytautą Gapšį išteisinti dėl didelės vertės mokestinių prievolių išvengimo, buvusi partijos buhalterė Marina Liutkevičienė, teismo sprendimu, taip pat nepadariusi tokio nusikaltimo.

Kaip skaitytojai, be abejo, girdėjo, rudenį Lenkijoje rinkimus laimėjo Teisės ir teisingumo partija ir, užsitikrinusi daugumą abejuose Lenkijos Seimo rūmuose, sudarė Beatos Šydlo vadovaujamą vyriausybę. Vasarą šios partijos kandidatas Andžejus Duda laimėjo prezidento rinkimus.

Be komentarų.

Agnė Smolienė | „Kauno diena“

Penktadienio rytą Kauno apylinkės teisme doktorantas Tadas Janušauskas išgirdo nuosprendį dėl Rugsėjo 1-ąją Laisvės alėjoje surengtos esą nesankcionuotos akcijos. Teismas pripažino – kaunietis kaltas, tačiau baudos negaus.

Parodė teisių trapumą

„Paaiškinant teismo motyvus, man į galvą ateina tokia alegorija: jeigu kas nors organizuotų renginį, kuriame būtų grojama Liudviko van Bethoveno „Džiaugsmo simfonija“, o kažkas ateitų ir nuspręstų šalia vienu metu groti L. van Bethoveno „Likimo simfoniją“ – kas iš to išeitų? Jūs akivaizdžiai pasinaudojote vykstančiu renginiu savo idėjoms skleisti. Aišku, kad turite laisvę reikšti savo nuomonę, tačiau reikėjo apie tai informuoti renginio organizatorių arba surengti atskirą renginį informuojant apie jį savivaldybę“, – po nuosprendžio paskelbimo aiškino teisėjas Darius Urbonas.

„Bažnyčios žinios“ | 2012 Nr. 8 (386)

Pastaruoju metu visuomenėje vykstančios diskusijos su nauju aktualumu iškėlė klausimą, koks gi ryšys sieja teisę ir moralę. Šis klausimas yra beveik toks pat senas kaip ir patys pamąstymai apie tai, kas yra teisė. Tačiau mūsų laikais jis įdomus tuo, kad Lietuvos teisėje vyraujanti teisinio pozityvizmo atmaina dažnai pabrėžia teisės ir moralės atskirumą, kuris praktikoje paprastai reiškia, kad teisėsaugos institucijos gali remtis vien tik pozityviąja teise (net jei ji prieštarauja moralės normoms). Tai kažkuo primena teisininkų mėgstamą kartoti Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principą. Nors nei LR Konstitucija, nei kiti įstatymai expresis verbis nėra tokio principo įtvirtinę. Kita vertus, dalies visuomenės nuotaikas vadinamųjų Garliavos įvykių fone galima interpretuoti kaip protestą prieš valstybės teisinę santvarką, besiremiančią teisės atskyrimu nuo moralės. Nors teisinėje praktikoje bei studentams dėstomoje teorijoje vyrauja požiūris, kad teisė ir moralė yra atskiros ir autonomiškos visuomenės gyvenimą reguliuojančių normų sferos, toks požiūris ne tik gali, bet ir turi būti vertinamas kritiškai.