„Bažnyčios žinios“ | 2012 Nr. 8 (386)
Pastaruoju metu visuomenėje vykstančios diskusijos su nauju aktualumu iškėlė klausimą, koks gi ryšys sieja teisę ir moralę. Šis klausimas yra beveik toks pat senas kaip ir patys pamąstymai apie tai, kas yra teisė. Tačiau mūsų laikais jis įdomus tuo, kad Lietuvos teisėje vyraujanti teisinio pozityvizmo atmaina dažnai pabrėžia teisės ir moralės atskirumą, kuris praktikoje paprastai reiškia, kad teisėsaugos institucijos gali remtis vien tik pozityviąja teise (net jei ji prieštarauja moralės normoms). Tai kažkuo primena teisininkų mėgstamą kartoti Bažnyčios ir valstybės atskyrimo principą. Nors nei LR Konstitucija, nei kiti įstatymai expresis verbis nėra tokio principo įtvirtinę. Kita vertus, dalies visuomenės nuotaikas vadinamųjų Garliavos įvykių fone galima interpretuoti kaip protestą prieš valstybės teisinę santvarką, besiremiančią teisės atskyrimu nuo moralės. Nors teisinėje praktikoje bei studentams dėstomoje teorijoje vyrauja požiūris, kad teisė ir moralė yra atskiros ir autonomiškos visuomenės gyvenimą reguliuojančių normų sferos, toks požiūris ne tik gali, bet ir turi būti vertinamas kritiškai.