Istorija

Kęstutis Girnius: Tauta ir kaita

„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (3)

Tautos ir jos kultūros santykis yra intymus, bet kartais ir prieštaringas. Kultūra plačiąja prasme apima svarbiausias objektyvias tautos ypatybes – kalbą, tradicijas, papročius ir kita, padarančias tautą tuo, kas ji yra, tad iš dalies lemia vadinamąją tautinę individualybę, būtent tai, kas vienas tautas skiria nuo kitų. Įprasta kalbėti apie kultūros svarbą, poreikį ją puoselėti, vertinti ir perduoti ateinančioms kartoms, nes ji įkūnija ir išsaugo iš tėvų bei protėvių paveldėtas vertybes, kurios įprasmina gyvenimą, suteikia gaires asmens veiksmams. Bet šis gana idiliškas žvilgsnis į tautos kultūrą ne visada galioja. Kai kultūra keičiasi itin sparčiai bei radikaliai ir faktiškai atsiribojama nuo jos, tai paprastai ženklas, kad užuot didžiavusis ja, jos gėdijamasi.

Darius Kuolys. Sąjūdis ir laisvės žodynas

Bernardinai.lt

Lietuvių kalbos institute, Vilniuje, 2013 m. gegužės 15 dieną vyko įdomus forumas „Lietuvos Sąjūdis: pasakojimą tęsiame?“ Jame kalbėjo ir Darius Kuolys, jį nėra paprasta trumpai pristatyti: kultūros istorikas, literatūrologas, politologas, visuomenininkas, pirmasis Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, visuomenės kritikas, nebijantis plaukti prieš srovę, pagaliau – politinės partijos „Lietuvos sąrašas“ vadovas. Jo išsamų pranešimą padalijome į keturias dalis. Pirmojoje – jis didžiausią dėmesį skyrė filosofo Arvydo Juozaičio pranešimui, skaitytam 1988 metų pavasarį – „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuriame suformuluotos įžvalgos tapo ir Sąjūdžio gairėmis. Antrojoje – D. Kuolys ragina prisiminti svarbiausias Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo kalbas, kurios, pasak jo, puikiai atskleidžia, kad Sąjūdis savo esme buvo Vakarų klasikinės politinės tradicijos balsas. Trečiojoje – ragina įdėmiau pažvelgti į Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo priimtus dokumentus, nes jie ir šiandien išlieka svarbia pilietinio veikimo programa.

Arvydas Juozaitis: gal Lietuvą galėtų išgelbėti kokia nors auka už Tėvynę?

Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt

„Lietuvos mokslų akademijos siūlymai dėl šalies strateginio tikslo suformulavimo“. „Lietuva – liberalizmo ir rusofobijos gniaužtuose“. „Lietuvos Respublika: ar egzistuoja piliečių valstybės atgimimo galimybė“. Apie šias problemas bus diskutuojama trečiadienį vyksiančiame forume „Mūsų valstybės tikslas“ istorinėje Mokslų akademijos (MA) salėje, kur rinksis Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Kovo 11-osios Akto signatarai, žinomi visuomenės veikėjai ir politikai.

Dalius Stancikas. Nejauki ateitis

Bernardinai.lt

[em]Parašyk, kas šiandien yra Sąjūdis,[/em] – provokuojančiai šypsosi redaktorius Andrius Navickas.

Sąjūdis po 27-erių? Tėvų kartai – kasmet vis didesnis stebuklas, kurį troško išvysti dar jų tėvai. Mano kartai – nutolę romantiški prisiminimai. Kai žiūri į jaunystės nuotraukas ir abejoji: negi tikrai taip buvo?

In memoriam. Kun. Vaclovas Aliulis

[em]1921 m. kovo 14 d. – 2015 metų gegužės 26 d.[/em]

Gegužės 26-ajai auštant amžinybėn iškeliavo Vaclovas Aliulis – kunigas marijonas, pogrindinės kunigų seminarijos dėstytojas, aktyvus Sąjūdžio veikėjas, ateitininkas, liturginių tekstų vertėjas ir redaktorius, dvasios vadovas.

Rasa Baločkaitė. Nematoma totalitarizmo prievarta ir klastingas sovietmečio žavesys

„Šiaurės Atėnai“

Sovietinis laikotarpis Lietuvoje lig šiol lieka atviras klausimas ir prieštaringai vertinama tema. Sisteminė politinio režimo prievarta prieš žmones – areštai, deportacijos, tremtys, ginkluota rezistencija ir kt. – siejama išskirtinai su stalinizmo laikotarpiu, kuris įvardijamas kaip smurtingas, prievartinis ir traumuojantis. Postalinistinis vėlyvojo socializmo laikotarpis, nors traktuojamas kaip „gyvenimo mele“ ir neišvengiamo apsimetinėjimo periodas, prisimenamas kaip sąlyginio socialinio ir ekonominio stabilumo, lygybės ir palyginti taikaus sambūvio laikotarpis: „Visi turėjo darbus, gaudavo butus, vaikai gerbė mokytojus, ir šiaip žmonės nebuvo tokie abejingi ir susvetimėję.“ Tai buvo laikotarpis, kai socialiniai santykiai buvo reguliuojami iš esmės neprievartiniais būdais, o tiesioginė fizinė prievarta nebuvo pagrindinis socialiniam gyvenimui struktūrą suteikiantis veiksnys.

K. Girnius: Tėčiui Lietuva didele dalimi buvo gyvenimo prasmė

lrt.lt | LRT Radijo laida „Ryto garsai“

[em]Šiemet sukanka 100-osios vieno iškiliausių lietuvių filosofo egzistencialisto, redaktoriaus ir kultūrininko dr. Juozo Girniaus gimimo metinės. Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydo Jokubaičio, šiam filosofui Lietuvoje nerodoma pakankama pagarba. Tam iš dalies pritaria ir J. Girniaus sūnus apžvalgininkas Kęstutis Girnius.[/em]

Verta prisiminti. Bogdan Popescu. Apie žmogaus teises ankstyvuosiuose krikščionybės raštuose

„Mozaik“ | 2005, Nr.1,

Žmogaus teisės nėra koks sekuliarus išradimas. Krikščionių Bažnyčia už šias vertybes kovojo dar persekiojimų laikais, netgi anksčiau, nei buvo paskelbtas Milano ediktas (313 m.). Krikščionių bendruomenės sklido ir vystėsi Romos pasaulyje, kuris buvo ne tik civilizacijos, bet ir neteisingos imperijos centras. Šios valstybės gyventojai nebuvo lygūs – moterys ir vergai buvo išnaudojamos socialinės gyventojų kategorijos. Ir tomis sunkiomis sąlygomis drąsūs krikščionių autoriai kėlė balsą prieš diskriminaciją ir priespaudą.

Scroll to Top