Šiauliai

Irena Vasinauskaitė. Šiaulių tarybos opozicija mausto rinkėjus, arba Ką daryti, kai oponuojama nekonstruktyviai?

Buvau sau davusi žodį nerašyti apie šios kadencijos Šiaulių miesto Tarybos darbą. Maniau, bus etiška, jei patylėsiu – pati dalyvavau rinkimuose. Mūsų kandidatų sąrašas juos pralaimėjo, t.y. žmonės pasirinko kitus, tai nėra ko kritikuoti tų, už kuriuos balsavo šiauliečiai.

Persigalvojau, nes tokio jovalo, koks dabar yra Šiaulių miesto Taryboje, dar nemačiau per visą Nepriklausomybės laikotarpį.

Irena Vasinauskaitė. Geriausias Romualdo Ozolo atminimo įamžinimas – tęsti jo pradėtus darbus

Pirmieji pačių rinkto signataro Romualdo Ozolo atminimą nusprendė įamžinti Šiaulių Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės nariai. Atkuriamojo Seimo (Lietuvos Aukščiausiosios tarybos) narys mažne kas savaitę atvykdavo į Rėkyvos rinkimų apygardą, kartu su padėjėjais priiminėdavo rinkėjus asmeniniais klausimais, susitikinėdavo su darbo kolektyvų nariais, bendruomenių žmonėmis. Jis rėkyviškiams pasiūlė burtis bei organizuotai veikti. Taip gimė pirmosios pilietinės bendruomenės.

O kokios daugiabučio bendrasavininkių pareigos, Seimo nary Linai Balsy?

Šios kadencijos LR Seimas jau antrą kartą koreguoja Bendrijų įstatymą. Po kiekvieno patobulinimo daugiabučių bendrijoms rekomenduojama taisyti įstatus. Jei už įstatymdavystę Seimo nariai bei jų padėjėjai gauna solidžias algas iš mūsų visų kišenės, tai pagal jų sumąstytus norminius aktus turintys gyventi rinkėjai paprastai moka patys ir brangiai.

Irena Vasinauskaitė. Myli – nemyli. Prisimena – pamiršo…

Kažko šiemet birželio 3-iajai niekaip nepražysta mano sodo ramunės. Šiaip tuo laiku jau galėdavau skinti jas glėbiais ir nunešti Anapilin išėjusiems pirmosios Šiaulių Sąjūdžio Tarybos nariams. Iš keturiasdešimties pirmeivių tarp mūsų nebėra jau septynių: tautodailininko Zigmo Vaišvilos, elektriko Leonardo Staškevičiaus, mediko Alberto Griganavičiaus, žurnalisto Adolfo Mikalausko, šaltkalvio Petro Petrausko, poeto Juozo Sabaliausko, aktoriaus Prano Piauloko… Keista, bet kai vis mažiau ir mažiau nuoširdžiai bendrauja gyvieji, traukia parymoti prie kokio bendražygio Amžinojo poilsio vietos bei prisiminti…

Kas moka algas visuomenininkams?

Tiesos.lt talkininkas Vladas Vaitiekaitis kalbina dvi Šiaulių miesto visuomenininkes Nijolę Malakauskienę, Rėkyvos gyvenvietės bendruomenės pirmininkę, ir Ireną Vasinauskaitę, Sąjūdžio pirmeivių klubo vadovę.

Vladas Vaitiekaitis: Prašom paaiškinti, kas jums moka atlyginimus už tai, kad viena Jūsų [atitinkamai] 18 metų, o kita jau per 27 metus ginate žmones, rengiate protesto akcijas, siūlote norminių aktų pataisas ir t.t., ir pan.? Kodėl jūs visuomeninėje veikloje?

Nijolė Malakauskienė: Kai 1997 metais bankrutavo mano buvusi darbovietė, padėjau žmonėms „išsimušti“ kompensacijas už neišmokėtas algas. Jau tada mačiau, kad žmonės bijo, nemoka ar tiesiog nenori patys ginti savo teisių. Ir ką jūs manote, ar kas nors padėkojo? Likau kalta, kad buvusiems kolegoms buvo atlyginta per mažai. Todėl klausimas apie visuomenininkų algas jau nebe juoką, o pyktį kelia. Viešąjį interesą ginantiems NIEKAS atlyginimų nemoka. Visuomenininkai savo, savo šeimų lėšų ir laiko sąskaita stengiasi pažadinti žmonių pilietiškumą. Suvokdamas, kaip svarbu, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į tokį nesavanaudišką veikimą ir kad tik TAIP – rodydamas savo pavyzdį – gali įtikinti kitą patikėti jo žodžiu. Tik tuomet visų lygių valdžios pajus, kad Lietuvoje yra reali, o ne parodomoji, politinių žaidimų įrankiu tapusi OPOZICIJA.

Irena Vasinauskaitė: Nijolė – teisi. Savanoriškas, neatlygintinas visuomenininkų darbas tampa parodija. Portalų komentatoriai jau vadina visuomenininkus „karvėmis, kurios privalo duoti pieno“. Kažkoks „pakrypęs“ suvokimas, nes nei visuomeninė veikla, nei labdara nėra PRIVALOMOS. Tiesiog kiekvieno padoraus žmogaus pareiga yra „nestovėti po medžiu“, kai artimam sunku, kai žmogų iš gatvės uja valdžia, kai tos valdžios pakalikai, gaunantys sočias algas iš valstybės biudžeto, neatlieka savo tiesioginių pareigų. Medžių neužteks arba Lietuva taps neįžengiamomis džiunglėmis. Manau, kad yra toks gyvenimo būdas – nesavanaudiška visuomeninė veikla ir tiek, kuomet bent siekiamybę turime – burti aktyvius piliečius.

N.M.: Pastarųjų dienų įvykiai mane privertė susimąstyti, nes primygtinai buvau verčiama, tiesiog spaudžiama trūks plyš organizuoti piketą. O jei to nepadarysiu, būsiu tikrinama, iš ko gyvenu, ar kas nors nefinansuoja mano visuomeninės veiklos. Tuomet ir suskaičiavau, kad pažįstu bent trijų rūšių visuomenininkus: 1) nesavanaudiškus, jokios naudos sau neturinčius, net atvirkščiai; 2) „vėjarodes“ – dirbančius politikų talkininkais ir darančius jiems piarą, imituojančius visuomeninę veiklą, kurią pastebėtų būsimieji rinkėjai ir dėl to rinktųsi TAM TIKRĄ politiką; 3) „maitinamus“ – Lietuvos rajonų savivaldybių „įsteigtus“ visuomenininkus, kurių veiklos finansavimui numatomos eilutės vietiniuose biudžetuose, jų teikiami projektai nuolat laimi ministerijose, ES…

I.V.: Įdomu, ką apie visuomenininkus mano skaitytojai?

Diskusiją moderuoja – Vladas Vaitiekaitis.

Dramaturgijos festivalis sukrėtė visuomenę

Simona Simonavičė | „Šiaulių kraštas“

Kalbėdamas apie Sąjūdžio laikotarpį amerikietis profesorius Patrick Chura susigraudina. Lietuvą įsimylėjęs mokslininkas renka amžininkų pasakojimus apie lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, vykusį 1988 metais Šiauliuose. Festivalis vadintas gaivaus oro gurkšniu, sukrėtusiu Lietuvą.

Scroll to Top