Tomas Čyvas | Bernardinai.lt
Rusija šiandien atvirai nepultų nė vienos NATO šalies, įskaitant Lietuvą, mano Ukrainos rėmimo organizacijos „Blue-Yellow“ lyderis Jonas Ohmanas. Kartu, jo nuomone, negalima pamiršti, kad Ukraina gina nuo Rusijos ir Lietuvą, kurios vaidmuo šiame kare turi būti išskirtinis.
Siūlome ištrauką iš 1993 metų interviu su poetu Josifu Brodskiu, priverstinai emigravusiu iš Sovietų Sąjungos į Vakarus.
„Jūs klausiate manęs, žmogaus, kuris jau 21 metus gyvena ne Rusijoje ir kurio teoriškai net klausti nereikėtų, nes jis pagal Rusijos tradiciją nebeturi teisės apie šiuos dalykus kalbėti. Bet aš manau, kad tai nėra teisinga. Aš turiu tam tikrą pranašumą – man atrodo, kad į tai žiūriu blaiviau, mano protas nėra drumsčiamas arba erzinamas tiesioginių dirgiklių. Tai – privilegija, ir žmogaus, kuris turi tokią privilegiją, apskritai kalbant, galima ir nesiklausyti. Vis dėlto aš pasakysiu, ką manau.
Bernardinai.lt
Roberto Catalano – teologijos daktaras, tarpreliginio dialogo ekspertas, italų internetinio portalo „Cittanuova.it“ bendradarbis, universitetinio instituto „Sophia“ dėstytojas.
Prieš kurį laiką rašiau apie būtinybę pateikti mediatinį atsaką terorizmui, – prabėgo beveik dveji metai, per kuriuos žiniasklaida mėgavosi žudikais, parodydama tai, kas baisiausia jų rankomis buvo įvykdyta, svaidydamasi anatemomis ir karo skelbimais islamui bei musulmonams, bombarduodama visu tuo žinių laidose ir nesibaigiančius televiziniuose debatuose, pasikartojančiuose iki negalėjimo.
Pro Patria
Nauja Pew Research Center dešimtyje Europos Sąjungos (ES) šalių atlikta apklausa rodo, kad absoliuti dauguma gyventojų šiose šalyse nepritaria ES pabėgėlių politikai ir mano, jog didesni pabėgėlių srautai veda prie didesnės terorizmo rizikos.
Labiausiai ES pabėgėlių politikai nepritaria graikai ir švedai. Apklausa Graikijoje, per kurią į Europą 2015 m. pateko apie 850 tūkst. imigrantų, parodė, kad net 94 proc. apklaustųjų nepritarė ES politikai. Švedijoje, kuri praeitais metais buvo trečia daugiausia pabėgėlių priėmusi valstybė, nepritarimą ES politikai išsakė 88 proc. apklaustųjų.
Pro Patria
Įsivaizduokite tokią sceną: rytinės katalikų šv. Mišios šiauriniame Prancūzijos miestelyje Sent Etjen diu Ruvrė, beveik tuščia bažnyčia, trys tikintieji, dvi seserys ir labai senas kunigas. Peiliais ginkluoti „Islamo valstybės“ teroristai įbėga į bažnyčią ir perrėžia kunigo Jacqueso Hamelio gerklę. Ši kvapą gniaužianti scena atspindi krikščionybės būklę Europoje.
Ukrainos Aukščiausiosios Rados deputatė Nadija Savčenko ir vėl paskelbė bado streiką. Apie tokį savo sprendimą buvusi karo lakūnė pranešė per rugpjūčio 2 dieną Kijeve surengtą spaudos konferenciją, praneša Inforesist.org.
Jos manymu, tai turėtų paspartinti apsikeitimo belaisviais Donbase procesą: „Badausiu tol, kol bus pasiekta teigiamų rezultatų“, – sakė deputatė N. Savčenko.
„Šiaurės Atėnai“
Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos
2015 m. pasirodžiusi Michelio Houellebecqo knyga „Soumission“ (mano skaitytas vertimas į lietuvių kalbą pavadinimu „Pasidavimas“ išleistas leidyklos „Kitos knygos“) aptarta jau daugsyk. Nevienareikšmiškai interpretuotinas žinomo prancūzų rašytojo kūrinys (gal net primenantis atsargų knebinėjimą Günterio Grasso „Krabo žingsniu“), kuriame nutapoma netolima šalies ateitis įsigalėjus islamiškai partijai, sulaukė nemažai dėmesio, pakurstyto dar ir 2015-ųjų negatyvo – „Charlie Hebdo“ atakos, lapkričio išpuolių Paryžiuje, migrantų krizės Europoje (vienas jos skausmingųjų taškų taip pat iškilęs Prancūzijoje, Kalė uoste). Apžvalgose knyga lyginama – nesunku nuspėti – su Orwello distopija, Huxley utopija, tačiau tai, kad panašios idėjos vėžėmis prieš dešimtmetį jau buvo važiuota, paprastai nenurodoma arba paminima tik prabėgomis.
Teroristiniai išpuoliai sprogdinant ir šaudant jau tapo ganėtinai įprastu dalyku. Nebestebina ir dar visai neseniai nesuvokiamais ir pasibaisėtinais atrodę mirtininkų „fejerverkai“. Įpratome prie standartinių sakinių, kuriais aukštieji Europos Sąjungos politikai reiškia užuojautą, tvirtą pasiryžimą kovoti su terorizmu ir patikinimus, kad tautos nesileisiančios įbauginamos ir nekeisiančios savo gyvenimo būdo. Tiesa, Prancūzija jau kuris laikas gyvena nepaprastosios padėties sąlygomis, o prancūzai tarsi nepastebi šio pokyčio. Galima nujausti, kad prireikus tokios padėties nepastebės ir daugelio kitų demokratinių valstybių piliečiai, o tik džiūgaus dėl neva padidėjusio saugumo. Po Paryžiaus išpuolių baimingai buvo klausiama – kur ir kada kitas. Daugelis baiminosi dėl Europos futbolo čempionato – didžiulis renginys, kurį saugumo pajėgoms nepaprastai sunku prižiūrėti. Didžiausi skandalistai pasirodė Rusijos futbolo „gerbėjai“ – profesionalių mušeikų komanda atvyko vienam vakarui sudirbti anglų ir sėkmingai dingo iš Prancūzijos vietos policijai nespėjus susigaudyti, kas įvyko. Net pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas leido sau pasigėrėdamas pašmaikštauti dėl tokios rusų dvasios. Visi lengviau atsiduso čempionatui pasibaigus be jokių teroristinių išpuolių. Neilgam. Liepos 14-osios išpuolis Nicoje per pačią didžiausią prancūzams šventę – Bastilijos paėmimo metines – įsakmiai kviečia didžiuosius ES politikus ir visą politinį biurokratinį jos elitą imtis rimtai aiškintis europietiškojo terorizmo priežastis, paskatas ir susidariusias palankias teroro aktams vykdyti sąlygas. Juolab kad susivokti, kas negerai vyksta ES vykdomoje integracijos politikoje, diegiančioje išvalstybintos ir išnacionalintos Europos viziją, primygtinai skatina ir Brexit pamoka. Juk už išstojimą iš ES balsavę britai labai aiškiai išsakė savo pretenzijas europiniam elitui. Tiesa, taip ir neišskleistas mūsų žiniasklaidoje. Keletą jų galima taip formuluoti. Niekieno nerenkamas ir niekam neatsakingas europinis politinis biurokratinis elitas sukaupia pernelyg daug valstybinių galių savo rankose sparčiai išvalstybindamas ES nares. Tų galių kaupimas yra pavojingas ne tik valstybėms narėms, bet ir pačiai ES jau vien dėl to, kad labai sulėtėja būtinų sprendimų priėmimas, tad nepaprastai vėluojama atsakyti į vis naujus geopolitinius, teroristinius ir kitokius iššūkius. Nepaprastai pavojinga pasirodė ES vidaus politiką tiesmukai grindžianti multikultūralizmo ideologija, kurios pasekmė – nekontroliuojami imigrantų srautai ir didžiųjų Europos miestų getoizacija. Atvykėlių getai tampa pačia palankiausia islamizmo terpe, kuri, beje, palaikoma europiečių mokesčių mokėtojų lėšomis. Daugelio europiečių nedžiugina ir kairuoliškasis liberalizmas, diegiantis visapusišką sekuliarizaciją, ateizaciją, prievartinį vaikų seksualizavimą (lytinį išlaisvinimą) ir šeimos sampratos keitimą genderizmo ideologijos pagrindu.
Bernardinai.lt
Jungtinės Karalystės referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje rezultatai rodo, kad irimo procesas įgauna pagreitį. Nenumačiau, kad britai balsuos „taip“, maniau, kad Brexit’as pralaimės nedideliu skirtumu. Tačiau dieną prieš referendumą rašiau, jog šis referendumas yra vienas iš požymių, liudijančių, kaip keičiasi ES peizažas. Dezintegracinės tendencijos pradėjo stiprėti jau prieš 5-10 metų, gerokai anksčiau, nei ministras pirmininkas David’as Cameron’as nutrūktgalviškai paskelbė referendumą kviesdamas britus pasisakyti, ar JK turėtų šokti iš važiuojančio ES traukinio.
Bernardinai.lt
„Ministras pirmininkas atsistatydina. Girdimi raginimai, kad opozicijos lyderis pasielgtų taip pat. Peticija, kad būtų rengiamas antrasis referendumas surenka milijonus parašų. Sklinda kalbos, kad Jungtinė Karalystė gali subyrėti. Torių įpėdinystės kampanija tampa nešvankia“, – taip savo rašinį, paskelbtą „The Daily Telegraph“, pradeda rabinas Jonathanas Sacksas.
