Justina Kabakaitė | „Respublika“
Tarp kasdien girdimų prastų žinių apie euro zoną šią savaitę paaiškėjo ir dar viena prasta naujiena – tarptautinė reitingų agentūra „Standard & Poor’s“ pakeitė Europos Sąjungos skolinimosi reitingo perspektyvą iš stabilios į neigiamą. Toks sprendimas reiškia, kad JAV reitingų agentūra gali sumažinti ES skolinimosi reitingą, kuris šiuo metu siekia AA+, per artimiausius dvejus metus.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė įstatymą, pagal kurio nuostatas informacija apie piliečių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą tapo vieša, pranešė Ukrainos prezidento spaudos tarnyba.
Vokietijos Federalinis konstitucijos apsaugos biuras baudžiamojo persekiojimo ieškinyje „dėl valstybės išdavystės“ nurodė ne tik [em]Netzpolitik.org[/em] tinklaraštininkus, bet ir įstatymų leidėjus – devynis narius turintį Parlamento komitetą, turėjusius galimybę prieiti prie nutekintos informacijos, šeštadienį pranešė savaitraštis „Der Spiegel“.
Rusijos telekanalas RBK apsiriko pakvietęs į tiesioginį eterį ekonomistą Vladislavą Žukovskį, kuris, priešingai, negu tikėjosi laidos vedėjas, papasakojo visai ne apie teigiamus poslinkius Rusijos Federacijos ekonomikoje.
Vokietijos teisingumo ministras Heiko Maasas (Heikas Masas) antradienį nušalino iš pareigų generalinį prokurorą Haraldą Range dėl šio komentarų apie prieštaringai vertinamą bylą prieš tinklaraštį netzpolitik.org, apkaltintą valstybės paslapčių paviešinimu.
Kaip praneša BNS, tokį sprendimą teisingumo ministras priėmė po viešo susikirtimo su H.Range, apkaltinusio jį kišantis į teismo procesą, pradėtą prieš tinklaraštį netzpolitik.org, neva paviešinusį Vokietijos vidaus saugumo agentūros slaptus planus išplėsti sekimą internete.
Praėjusį ketvirtadienį paskelbta žinia apie tyrimą, pradėtą prieš netzpolitik.org, sukėlė protestų audrą visoje Vokietijoje. Solidarumą su portalu, pasivadinusiu skaitmeninių pilietinių teisių tinklaraščiu, išsakė žurnalistai, tinklaraštininkai ir politikai. Jų tvirtinimu, pradėtas tyrimas yra mėginimas nutildyti tiriamosios žurnalistikos darbuotojus.
Parama netzpolitik.org tinklaraščiui išsakyta ne tik socialiniuose tinkluose išplatinta žyma #Landesverrat (valstybės išdavystė), įvyko ir gatvės protestų, o internete siūloma pasirašyti peticijas, smerkiančias pirmąjį tokį tyrimą prieš Vokietijos žiniasklaidą per daugiau negu pusę šimtmečio.
Siūlome skaitytojų dėmesiui dalį duomenų iš Ukrainoje atlikto sociologinio tyrimo.
Būtų įdomu išgirsti, kaip šiuos skaičius pakomentuotų tie, kurie kalba apie Ukrainos skilimą į provakarietiškąją, orientuotą į Europos Sąjungą, apimančią vakarinę ir centrinę šalies dalį, ir prorusiškąją, t.y. rytinę bei pietinę šalies dalį, kurioje neva dominuoja rusakalbiai gyventojai, svajojantys tapti Rusijos piliečiais.
Žinoma, lauktume komentarų ir iš tų, kurie jau kur kas abstrakčiau samprotauja apie „Rusijai palankios idėjos šalininkų dabartinėje Ukrainoje“ gausą.
Shahin Valée | 2015 m. liepos 27 d. | „The New York Times“
PARYŽIUS. Liepos 13 dienos susitarimas skirti didesnį finansavimą Graikijai buvo įvardytas „paskutinės minutės žingsniu atgal nuo bedugnės“, tačiau grasinimas „laikinu pašalinimu“ iš eurozonos, pasiūlytas Vokietijos koalicinės vyriausybės, sukrėtė euro pamatus daug stipriau negu atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Rusija neleido Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Tarybai įsteigti tribunolą dėl Donbase numušto „Boeingo“, nes jei jis imtųsi tirti nusikaltimą, už kurį Vladimirui Putinui grėstų reali laisvės atėmimo bausmė.
Tikruosius gėdingo Rusijos Federacijos balsavimo Saugumo Taryboje motyvus paaiškino V.Čiurkinas savo absoliučiai froidistiniu riktu paskutiniame sakinyje – „nebaudžiamumas ištiks tuos, kurie įvykdė šį nusikaltimą“.
Jei JT Saugumo Taryba būtų įsteigusi tribunolą ištirti rusų karių Donbase numušto „Boeingo“ tragediją, tarp įtariamųjų galėjo atsidurti ir V. Putinas, ir jam būtų grėsę kokios trys dešimtys metelių, o gal ir įkalinimas iki gyvos galvos. Todėl Maskva tam ir priešinosi. Juk JT Saugumo Tarybos įsteigtas tribunolas tuo ir ypatingas, kad visos JT valstybės-narės yra įsipareigojusios išduoti visus su nusikaltimus susijusius asmenis – nuo paprasto piliečio iki valstybės vadovo.
Delfi.lt
Šią vasarą Vakarų Europos žiniasklaidoje jau ne sykį linksniuotos Rytų Europos valstybės, neskubančios dalintis kontinentą užgriuvusia pabėgėlių našta. Tačiau pabėgėlių bei imigrantų srautams neslūgstant, prieglobsčio politiką priverstos keisti ir senbuvės, ligi šiol garsėjusios svetingumu.
Garsaus vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko manymu, didžiąją dalį dabartinio imigracijos srauto sukėlė neteisinga Europos šalių užsienio politika: „Europiečiai turėtų naujai pergalvoti savo patrauklumą pabėgėliams“ ir pamąstyti apie gynybines sistemas, – ragina filosofas.
Pirmasis žingsnis šia kryptimi – diferencijuotas požiūris į turtingose Europos šalyse prieglobsčio ieškančius žmones. Tiesa, Vakarų žiniasklaidoje bei politikų diskusijose ir toliau dominuoja „pabėgėlių“ sąvoka, linkusi ištvinti panašiai kaip ir patys imigrantų srautai.
Tačiau nesibaigiančio antplūdžio sukeliamos milžiniškos išlaidos verčia tikrus pabėgėlius skirti nuo netikrų, nuo vadinamųjų ekonominių pabėgėlių. Net ir humaniškiausiai nusiteikę politikai pagaliau ryžtasi garsiai įvardinti savaime suprantamą dalyką: geresnio gyvenimo siekis dar nėra pagrindas politiniam prieglobsčiui.
Minėdami garsaus rusų rašytojo ir disidento Aleksandro Solženicyno (1918 m. gruodžio 11 d. – 2008 m. rugpjūčio 3 d.) septintąsias mirties metines siūlome prisiminti aktualumo nepraradusį straipsnį, kuriame aptariami nevienareikšmiai valdžios ir inteligentijos santykiai buvusioje Sovietų sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje.
„The Economist“ | 2008 m. rugpjūčio 10 d.
Jie vienas kito nemėgo – Aleksandras Solženicynas ir liberalioji Rusijos inteligentija. Vakaruose laikytas iškiliausiu jos vaiku, A.Solženicynas ją koneveikė, kaip ir visa kita. Jis net atsisakė vartoti žodį „inteligentija“ ir vietoj jo sugalvojo bjaurų ir menkinantį terminą „obrazovanščina“. Inteligentija atsakė taip pat – ji gerbė jo drąsą, skaitė „samizdatu“ platinamus darbus, bet nepritarė jo antivakarietiškiems įsitikinimams ir nelaikė vienu iš savų.
Aleksandras Solženicynas. Didžiausias jo priekaištas inteligentijai: nesugebėjimas atlikti svarbiausios savo funkcijos – kalbėti autoritarinės valstybės priespaudoje gyvenančių žmonių vardu. Jos nariai buvo tapę sistemos dalimi, patogiai įsitaisę jos užkaboriuose ir plyšiuose. „Prieš šimtą metų, – rašė jis 1974-aisiais, – Rusijos inteligentija aukomis laikė nuteistuosius mirti. Šiandien aukomis laikomi gavusieji administracinį papeikimą“.
Savo įsakymus jis parašė didžiosiomis raidėmis: „NEMELUOK! NEPRISIDĖK PRIE MELO, NEREMK MELO!“
