Šiaurės Amerika

Spaudoje šmėkštelėjusi žinutė apie tai, kad neva Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Borisas Johnsonas vizito Kijeve metu užsiminė Volodymyrui Zelenskiui apie tikėtiną galimybę kaip alternatyvą dabartinei ES sukurti naujo tipo politinę, ekonominė ir karinę sąjungą, kurią sudarytų JK, Ukraina, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, dar vėliau galbūt prisijungiant ir Turkijai, maloniai pakuteno nervų viršūnėles. Tokia sąjunga, siekianti užtikrinti minėtų šalių nacionalinį identitetą grobuoniškos Rusijos keliamų grėsmių kontekste, būtų mūsų svajonių išsipildymas su kaupu. Didelę euforiją dabar slopina tik kaip kandis įsigraužusi abejonė, kad visa tai yra taip neįtikėtinai gerai, kad tikriausiai negali būti tiesa.

Tačiau net jeigu toks pranešimas dar nėra pripažįstamas už gryną pinigą, jis teikia pretekstą garsiai apreikšti savo svajones, išplėtoti tokios sąjungos galimybės apmąstymą minties eksperimento plotmėje, taigi, net jeigu prasisunkusi į viešumą žinutė yra tik paleista į apyvartą antis, tokia antis zonduoja dirvą, drauge apvaisina nusususią realybės žemę, praplėsdama oazės ribas.

B. Johnsonas savo veikla pastaruoju metu neigia įsisenėjusią tiesą, kad Europa neturi lyderių, kurie galėtų parodyti kelią. Sunku būtų nepastebėti bent to, kad JK premjeras mąsto visai kitomis kategorijomis nei kai kurie ES šalių vadovai, jau tikriausiai vidujai nuginkluoti ar net pažaboti Putino, šantažuojančio termobranduolinio karo grėsmėmis. Savo ruožtu, kas matosi net plika akimi, B. Johnsonas, kitaip nei jo kolegos, nepasidavęs valią paralyžiuojančiai baimės atmosferai, labai tiksliai permato Putino planus, daug kur užbėgdamas į priekį.

Skaitytojų dėmesiui siūlomas 2022 m. gegužės 19 d. paskelbtos New York Times redaktorių tarybos nuomonės dėl karo Ukrainoje perspektyvų vertimas į lietuvių kalbą. Šis redakcinis itin įtakingo laikraščio straipsnis svarbus tuo, kad atspindi ne tik plačiuose politinių ir kairiųjų intelektualų sluoksniuose vis atviriau reiškiamą paramą V. Putino pradėtam karui, bet ir dešimtmečius egzistavusį šių sluoksnių požiūrį į pasaulio geopolitinę ir saugumo tvarką. Glausta ir vaizdingai formuluojama šio požiūrio išraiška tapo E. Macrono ir kitų garsių Europos šalių politikų atvirai išsakomas reikalavimas ,,nepažeminti Putino ir Rusijos“. New York Times vedamasis padeda suprasti šio reikalavimo turinį ir prasmę, nes jis pagrįstai gali būti laikomas išsamiai išdėstyta (geo)politine Vakarų tikėtinų veiksmų programa. Jos šerdis yra jau neslepiami ketinimai ,,išsaugoti Putino veidą“ bet kuria – net Ukrainos kapituliacijos ,,savanoriškai“ atiduodant Rusijai jos užgrobtas žemes – kaina. Raginimą Ukrainai šitaip ,,pasiaukoti vardant tiesioginės taikos“ Davose išsakė JAV diplomatijos veteranas, buvęs valstybės sekretorius H. Kissingeris, o Italijos vyriausybės oficialiai pateiktas ,,taikos planas“ išsklaido bet kokias abejones šių ketinimų rimtumu. Akivaizdžiai auga grėsmė, kad Ukrainai pavykus įgyti pranašumą kare ir atsidūrus prie visiškos pergalės slenksčio šie ketinimai gali virsti cinišku sąmokslu, kai prasidėtų brutalus spaudimas nutraukti beveik laimėtą karą ir sėsti prie beviltiškų ir beprasmiškų ,,taikos derybų stalo“. Tokios dešimtmečius galinčios trukti derybos ne tik visam laikui palaidotų ukrainiečių viltis susigrąžinti prarastas teritorijas, bet veikiau taptų atokvėpiu Rusijai, kuri, atsigavusi nuo Ukrainoje patirto smūgio, vėl mėgintų įgyvendinti šios šalies ,,demilitarizavimo“ ir ,,denacifikavimo“ planą.