Edvardas Čiuldė. Kodėl mums būtina prisijaukinti termobranduolinės katastrofos idėją?
Jeigu anksčiau, vaizdžiai tariant, atominė bomba buvo sulaikymo faktorius, nes visos pusės teisingai įsivaizdavo, kad tokių dovanėlių apsikeitimo atveju nugalėtojų galimai ir neliks, tai dabar, nuo kojų iki galvos branduoliniais ginklais apsikarsčiusios Rusijos viršininku tapus bepročiui, mes privalome peržengti užsibrėžtą savo vaizduotėje raudoną ribą, pripažindami termobranduolinės katastrofos galimybę kaip labai tikėtiną arba beveik neišvengiamą.
To nepadarę mes renkamės pralaimėjusiojo iš anksto kelią, su skirtingais niuansais varijuodami tą pačią mintį, kad Putinui lemiamu momentu atiduotume viską, jeigu tokiu būdu būtu galima nusipirkti pasaulį be branduolinio karo.
Tuo Putinas ir yra pasirengęs strimgalviais pasinaudoti, puoselėdamas kėslus tapti pasaulio valdytoju. O Kremliaus bailį, kaip atrodo, didesniu ar mažesniu laipsniu tramdytų, neleistų įsisvajoti būtent masinį pavidalą įgijęs ir labai aiškiai deklaruojamas mūsų apsisprendimas pasaulio su Kremliaus dominavimu galimybę laikyti blogesniu dalyku net už mirtį.