Liustracija ir desovietizacija

„XXI amžius“ | 2010 m. kovo 1 d.

Trečiajai Respublikai – dabartinei Lietuvai – greit 20 metų. Kaip ir Antrajai, prieškario Lietuvai, jei skaičiuotume nuo 1918 iki 1938-ųjų, paskutiniųjų ramaus gyvenimo metų. Jau turbūt galime konstatuoti, jog Antrosios Respublikos dvidešimtmetis buvo našesnis ne tik ekonominiu, kultūriniu, bet – svarbiausia – moraliniu atžvilgiu. Kodėl? Esminė priežastis, diagnozė slypi išeitinėse pozicijose. 1918 m. vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuva sirgo. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas, jos priežastis – kolaboravimas. Nors šis žodis jau netekęs aštrumo, apiblukęs nuo per dažno vartojimo, deja, patinka tas ar ne, kolaboravimo problema nėra praeities klausimas. Jei taip būtų, jis būtų jau pamirštas – žmogaus atmintis juk ne geležinė. Kolaboravimo esmė, jo priežastys, o svarbiausia pasekmės, tebėra neatvertos, tebeskendi mūsų savimonės patamsiuose.

Ketvirtadienį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), išnagrinėjęs Lietuvos istorijai jautrią kasacinę bylą dėl partizanų genocido, konstatavo, kad remiantis surinktais ir teismų išsamiai įvertintais įrodymais, nėra pagrindo Marijono Misiukonio veiksmų pripažinti turinčiais genocido požymių, skelbiama LAT spaudos pranešime.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad nėra jokio pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšme Lietuvos valstybingumui. Aplinkybė, jog „Siaubūno“ slapyvardžiu veikęs A.Kraujelis buvo sulaikomas 1965 metais, nepaneigia jo partizano statuso ir nereiškia, kad tuo metu buvo pasibaigusios Lietuvos valstybingumo kovos.

Išgirdęs radijo žiniose, kad filosofei Nerijai Putinaitei paskirta „Patriotų premija“, pagalvojau, kad Lietuvoje jau nebesuvokiama nei kas yra patriotiškumas, nei ką reikėtų laikyti patriotais. Premija skirta už monografiją Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje (Vilnius, 2015), kurioje gvildenama tarybinė Lietuvos ateizacijos politika, iškleidžiant poros kunigų sąmoningo apsisprendimo pereiti į tarybinių ateistų gretas istorijas. Filosofės antisovietinė, kritiškai tarybinę praeitį analizuojanti laikysena patraukia dėmesį, tačiau sykiu ir klaidina, nes ta laikysena nulemta esmingesnės nuostatos – nužeminti ir pažeminti visą moderniosios lietuvybės raidą, „išskleidžiant“ ir „pagrindžiant“ esmines lietuvybės bei lietuvių mentaliteto „ydas“. Sovietinė okupacija tampa pretekstu rodyti vidinį lietuvybės ir sovietinės sistemos giminingumą, todėl atmetamos visos kultūrinės lietuvybės palaikymo, puoselėjimo ir stiprinimo praktikos, teigiant jas buvus sovietinės valdžios ideologinio indoktrinavimo priemonėmis, kurias patys lietuviai ne tik sąmoningai, bet ir noriai „asmeniniu apsisprendimu“ naudojo. Kitaip tariant, tiesiog laukė okupanto, kuris ir padėjo jiems įgyvendinti vidines geismo sovietizuotis paskatas. Toks radikalumas savaip žavi, ypač tuos, kurie suvokia, kad norint valdyti viešąją nuomonę būtina trinti kultūrinę lietuvybės atmintį ir formuoti „įprotį“ ją tarsi automatiškai atmesti kaip menkavertę ar tiesiog trukdančią tapti veiksniu naujuoju europiečiu.

Tomas Dapkus | alfa.lt

Kaip Kremlius veikia prieš Lietuvą? Ar Rusija bando išnaudoti buvusį platų KGB slaptųjų bendradarbių tinklą Lietuvoje? Kiek Rusijai lojalių pareigūnų tarnauja šalies struktūrose? Kaip vertinti Viešojo saugumo tarnybos (VST) skandalą? Kam dirba buvęs kariuomenės vadas? Ar buvę sovietinio saugumo agentai ir toliau vadovauja Lietuvos atstovybėms užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų? To Alfa.lt klausė buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus pavaduotojo Sigito Butkaus.

Pašnekovas anksčiau dirbo Lietuvos gynybos atašė Maskvoje, kur buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu (persona non grata) ir iki šiol dėl savo tarnybos yra Rusijos „juodajame sąraše“. Pulkininkas leitenantas (ats.) S. Butkus taip pat buvo gynybos atašė Ukrainoje, vėliau – Latvijai, Estijai ir Suomijai. Vadovavo Lietuvos karo policijai, o pastaruosius dvejus metus S. Butkus buvo VSD direktoriaus pavaduotoju, kuravo kontržvalgybą ir kitas jautrias sritis.

Delfi.lt

Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas kolaboranto byloje prieš Lietuvą, nubaudęs Lietuvos Respubliką už neteisingą jos teismų sprendimą, turėtų pažadinti mūsų teisinę visuomenę iš loginio bei politinio trumparegiškumo ir abejingumo. Jeigu tai įmanoma.

Apie teisinės kazuistikos dviprasmybes šiame sprendime dar parašysiu. Dabar dedu teisinei bendruomenei verdikto pradžią: ieškovas p. Vasiliauskas apibūdinamas kaip LSSR valstybės saugumo tarnybų pareigūnas.