Politikams, žurnalistams ar politologams dėl sisteminių ir nesisteminių partijų tarytum viskas aišku. Sisteminės turi frakcijas Seime, jų atstovai sukasi žiniasklaidos konvejeryje, jos gauna finansavimą iš biudžeto, o kuo gyvos nesisteminės – ne žiniasklaidos ir politologų rūpestis. Valdžią aptarnaujanti žiniasklaida stengiasi įteigti visuomenei, kad tų skirtumų tik tiek ir tėra: vieni dirba, kuria Lietuvą, o nesisteminiai trukdo, kelia nereikalingą triukšmą ir įtampas visuomenėje.
Tuo pat metu „nesistemininkai“ teigia, jog skirtumai tarp sisteminių ir nesisteminių partijų negali būti redukuojami vien į finansavimo ar raiškos galimybių problemą. Jų manymu, skirtumai yra esminiai. Jie kaltina „sistemininkus“, kad šie yra korumpuoto ir nedemokratinio režimo modus vivendi. Anot tų „marginalų“, valdžią uzurpavęs režimas ir yra pagrindinis stabdis kuriant skaidrią ir demokratinę tvarką valstybėje – skliaustas, užskliaudžiantis valstybės ir visuomenės vystymosi perspektyvą.
Takoskyra gana aiški. Bent jau retorikoje. Tad visiškai logiška ir suprantama – „sistemininkai“ siekia iš politinio lauko eliminuoti „valstybės griovėjus“ priimdami įstatymus, trukdančius gauti legalių lėšų, bei keldami partijoms narių kiekio kartelę. Naikinimo būdas – elegantiškas, teisiškai nepriekaištingas. Prieš įstatymus visi turi būti lygūs.
