Šiandien Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda per metinę spaudos konferenciją patvirtino, kad būtų nepasirašęs lyčiai neutralios partnerystės įstatymo, dėl kurio pavasarį balsavo Seimas.
Didžiojo šeimų gynimo maršo reikalavimai sisteminėje melasklaidoje, nors ir sukandus dantis, buvo paskelbti, išsityčioti ir užmiršti. Bet ne visi – apie Konstitucijos pataisas pabijota net žodeliu užsiminti, tarsi jų iš viso nebuvo siūlyta. Kodėl?
TeisePro
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje teko girdėti įvairių nuomonių dėl partnerytės instituto santykio su konstitucine šeimos samprata – tai ir įkvėpė mane parašyti šį trumpą komentarą. Aišku, pirmiausia reikia pasakyti, kad svarstydami bet kokio įstatymo konstitucingumo klausimą, paprastai turime laikytis galiojančių įstatymų konstitucingumo prezumpcijos, todėl šiame komentare išdėstytos abejonės nepretenduoja į kokią nors kategorišką nuomonę, tačiau tikiuosi, jog jos paskatins tolesnę teisinę diskusiją šiuo klausimu teisininkų bendruomenėje bei platesnėje visuomenėje.
Visų pirma, reikia pasakyti, kad nuorodų į partnerytės institutą galima rasti 2000 m. Civiliniame Kodekse. Tiesa, Civilinis Kodeksas partnerystės sąvokai suteikia dvejopą reikšmę, t.y., be vyro ir moters bendro gyvenimo, turint tikslą sukurti šeimos santykius (CK 3.229 str.), kuris kartais vadinamas „registruota partneryste“, čia kalbama ir apie partnerystę, kaip rašytinę sutartį dėl tam tikros jungtinės veiklos komercinių santykių įteisinimo (6.969 str.), kas, beje, ir galėtų būti termino „partneris“ pirminė reikšmė (angl. partner iš lot. pars – dalis, partiarius – dalininkas). Taigi, jau pats Civilinis Kodeksas partnerystės sąvoką supranta tiek „Šeimos teisės“, tiek ir „Prievolių teisės“ prasme.
Laisvos visuomenės institutas
Rodas Dreheris, atsakydamas į mano su kolega paskelbtą straipsnį, apie santuokos sampratos keitimą, seksualinės moralės nuosmukį ir žmonių kertinio suvokimo apie lytiškumą nykimą sako: „Robertas P. George’as, Ryanas T. Andersonas ir mes visi, kurie manome esantys jų pusėje, nesugebėjome to sustabdyti. Tačiau ši nesėkmė turi būti suprasta kaip pralaimėjimas kare, kurio laimėti buvo neįmanoma. R. P. George’as ir R. T. Andersonas kovojo atkakliau nei daugelis kitų, pranokdami savo moraliniu ir intelektualiniu lygmeniu. Tačiau jie ir jų bendraminčiai (aš priskiriu jiems ir save, nors mano indėlis, palyginus su jų, labai menkas) gali būti prilyginami mitinei lenkų kavalerijai, puolusiai Vermachtą. (Tai išgalvotas, tačiau didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis.) Mes, tradicijos šalininkai, turėjome kovoti ne su kuo kitu kaip su modernumu – išaukštinusiu laisvą asmens valią, technokratišku, apleidusiu Dievą ir transcendenciją – ir ekonomine jėga (kapitalizmu), kuri iš šių veiksnių semiasi energijos, ir tuo pat metu juos stiprina. Ji savo kelyje naikina viską.“
Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjunga bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus bevadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.
Dalijamės naujausia tinklalaidės „Iš savo varpinės“ laida – šįkart Vitalijus Balkus pasakoja apie ketinimą įstatymu įtvirtinti nuostatą, kuri leistų policininkui pareikalauti net 3 parom išsikraustyti iš namų. „Svarbiausia tai, kad ir ypatingo tvirto pagrindo tam nereikės. Netikite? Mes irgi nebūtume patikėję, jei tai nebūtų buvęs siūlymas, kuris patyliukais jau netrukus gali virsti įstatymu“, – rašo Vitalijus Balkus savo laidos anonse.
[…] Pradėsiu net ne nuo vienmandačių naikinimo, bet nuo gerokai rimtesnės žinios – konservatoriai ir jų politiniai sąjungininkai ketina vėl liberalizuoti ir leisti juridinių asmenų paramą, kuri būtų nutaikyta ne tik į ateitį, bet, mano nuomone, skirta ir šiuo metu vykstančiai politinės korupcijos bylai. Visi girdėjote taisyklę, kad įstatymas atgal negalioja. Tačiau ši taisyklė turi vieną esminę išimtį – baudžiamieji įstatymai galioja atgal, jei jais yra dekriminalizuojama kokia nors nusikalstama veika arba jei jais yra lengvinama kaltininko padėtis (pvz., numatoma mažesnė bausmė, susiaurinama atsakomybė). Tas pats taikoma ir administracinei atsakomybei.
Rinkimų reforma, o netikėtume, TS-LKD ir „Laisvės“ partijos pastangomis eliminuoti vienmandates, kad į Seimą patektų ne rinkėjų pasitikėjimą pelnęs žmogus, o tik pagal partinius sąrašus, – t.y. nesvarbu, koks pilkas, nematomas, nevykęs ar net odiozinis ir negrįžtamai susikompromitavęs – svarbu, kad lojalus esamam partijos isteblišmentui ir todėl pelnąs amžiną vietą sąrašo viršuje.
Puikias mintis (ČIA) apie nevyriausybines organizacijas (NVO) FB išsakė publicistė, filosofė Nida Vasiliauskaitė š. m. gegužės 29 dieną.
Draugas susiginčijo su Eurosojuze dirbančiu klasioku dėl vienalyčių santuokų tvirtumo. Teko poziciją paremti argumentais, persiuntė ir man. Dalinuosi.
Pro Patria
Vienas iš teisės principų draudžia nustatyti asmeniui pareigas, kurių jis objektyviai nepajėgus vykdyti. Draudžiama todėl, kad tokiu atveju asmuo iš anksto be kaltės skelbiamas pareigų nevykdančiu, t. y. nustatytos tvarkos laužytoju, ir tai tampa pagrindu taikyti jam sankcijas.
