Robert P. George. Drąsa, meilė ir pasiaukojimas kovoje už šeimą
Laisvos visuomenės institutas
Rodas Dreheris, atsakydamas į mano su kolega paskelbtą straipsnį, apie santuokos sampratos keitimą, seksualinės moralės nuosmukį ir žmonių kertinio suvokimo apie lytiškumą nykimą sako: „Robertas P. George’as, Ryanas T. Andersonas ir mes visi, kurie manome esantys jų pusėje, nesugebėjome to sustabdyti. Tačiau ši nesėkmė turi būti suprasta kaip pralaimėjimas kare, kurio laimėti buvo neįmanoma. R. P. George’as ir R. T. Andersonas kovojo atkakliau nei daugelis kitų, pranokdami savo moraliniu ir intelektualiniu lygmeniu. Tačiau jie ir jų bendraminčiai (aš priskiriu jiems ir save, nors mano indėlis, palyginus su jų, labai menkas) gali būti prilyginami mitinei lenkų kavalerijai, puolusiai Vermachtą. (Tai išgalvotas, tačiau didelę simbolinę reikšmę turintis įvykis.) Mes, tradicijos šalininkai, turėjome kovoti ne su kuo kitu kaip su modernumu – išaukštinusiu laisvą asmens valią, technokratišku, apleidusiu Dievą ir transcendenciją – ir ekonomine jėga (kapitalizmu), kuri iš šių veiksnių semiasi energijos, ir tuo pat metu juos stiprina. Ji savo kelyje naikina viską.“
Nesutinku, kad karo laimėti buvo neįmanoma. (Tiesą sakant, nemanau, kad jis pralaimėtas galutinai. Nors mes, tikintys santuoka kaip vyro ir moters sąjunga bei išlaikantys tradicinį supratimą apie lytiškumą ir seksualinės moralės normas, buvome stipriai parblokšti.) Konservatyvioje ar tradicinėje pusėje kai ko trūko, tačiau negalime sakyti, kad ta priemonė mums buvo neprieinama. Greičiau tai buvo kai kas, ko daugybė konservatorių ir tradicionalistų (ar kaip mus bevadintų) nesugebėjo sukaupti. Žmonės galėjo tai padaryti, bet dauguma nesiryžo.