Žiniasklaida

Agnė Širinskienė: „Mano darbo tikslas – įrodyti, kad ligos negalima traktuoti kaip Dievo bausmės“

Komentarų: 12 / Autorius /

Trečiadienį portalas Delfi.lt kaip pagrindinę žinią paskelbė žurnalisto ir LGBT aktyvisto Mindaugo Jackevičiaus straipsnį skambiu pavadinimu „Nauja Sveikatos komiteto pirmininkė: šita liga – Dievo bausmė už padarytą blogį“, kuriame pristatomas neva atliktas žurnalistinis tyrimas. Jo objektu tapo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovės, teologijos mokslų daktarės Agnės Širinskienės, išrinktos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke, 2004 m. Vytauto Didžiojo universitete apginta disertacija „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“ (disertacijos mokslinis vadovas – kunigas, prof. dr. Andrius Narbekovas).

Dar kartą apie Lietuvos žiniasklaidą: kada LRT taps nebe „vienos politinės „komandos“ ruporu“, bet visuomeniniu transliuotoju? (papildyta)

Komentarų: 54 / Autorius /

Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmosiomis šios savaitės dienomis žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrė darbą pradėjusi naujoji dauguma ir jos sprendimai.

Pirmadienį jiems pagrindinį dėmesį skyrė ir LRT televizijos laidos „Dėmesio centre“ laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis, į studiją pokalbio pasikvietęs politikos apžvalgininką Rimvydą Valatką, „Lietuvos ryto“ apžvalgininką Vytautą Bruverį ir 15min.lt apžvalgininką Paulių Gritėną (žr. ČIA), antradienį tokio dėmesio sulaukė ir pagrindinis pirmadienio laidos apkalbų herojus – naujasis Seimo pirmininkas, Stulginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis (žr. ČIA).

Pokalbiai vyko taip „profesionaliai“, kad socialiniuose tinkluose ir vėl kilo diskusija tema, kurią Tiesos.lt puslapiuose esame jau ne kartą aptarę: kokią žalą Lietuvos politiniam gyvenimui daro toks net neslepiamas LRT šališkumas ir kaip užtikrinti, kad „visuomeniniu transliuotoju“ besivadinančios televizijos laidose būtų atspindimi įvairūs požiūriai.

Rolandas Kazlas: mano kartai teko išbandymas laisve

Komentarų: 4 / Autorius /

Siūlome LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ interviu su aktoriumi Rolandu Kazlu.

Pačiam aktoriui, jo paties teigimu, interviu nepatinka – dažniausiai dėl to, kad visur ieškoma sensacijų. Nors dabartinės technologijos, sudaro galimybes skaityti tai, ką seniau tiesiog būdavo sunku gauti, kažkodėl žmonės renkasi kalbėtis ne apie jas, o apie gandus – „tai, kas ką pasakė ar padarė“.

Liudvikas Jakimavičius. Visuomenė turėtų pareikalauti atviro LRT Tarybos posėdžio LRT šališkumo ir E.Jakilaičio žurnalistinės etikos klausimu

Komentarų: 37 / Autorius /

Šįryt mane pasiekė peticijos tekstas (ČIA) apie seniai „prinokusią“ ir akis badančią mūsų viešosios erdvės problemą.

Peticijos tekstas ne vienoj vietoj man kliūna: ne E.Jakilaičio atleidimą reikėtų akcentuoti, o LRT – visuomeninio transliuotojo misijos ir funkcijų – nevykdymą, partinį oportunizmą, sektantiškumą ir daugybę kitų akivaizdžių bėdų.

Peticijos autoriai, matyt, nepasidomėjo, kas yra LRT aukščiausias valdymo organas, ir kaip galima tuos pakeitimus padaryti.

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. O. Watesas: galingiausias žurnalisto ginklas – reputacija

Komentarų: 2 / Autorius /

Neseniai Lietuvoje viešėjo žinomas britų žurnalistas Oliveris Watesas. „Pagrindinis universalus žiniasklaidos principas: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti“, – sako jis. Apie Rytų ir Vakarų žiniasklaidos skirtumus, žurnalistų darbo stilių, apie tai, kaip politikai pelno žurnalistų prielankumą nemokėdami pinigų – O.Wateso interviu.

Pone Watesai, turite turtingą žurnalistinio darbo patirtį, pažįstate skirtingas kultūras, kalbate ir skaitote vienomis populiariausių pasaulio kalbų. Ar galima tvirtinti, kad egzistuoja objektyvūs ir nekintami žurnalistiniai principai, kurie galiotų žiniasklaidai, veikiančiai tiek anglų, tiek ispanų, tiek rusų, tiek portugalų kalbomis kuriamose kultūrose?

Taip. Pagrindinis principas, kurį esu pastebėjęs, tikrai veikia: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti. Kitais žodžiais tariant, žurnalistas privalo suprasti, kam rašo. Žurnalistas yra tarsi savosios auditorijos atstovas: jis sprendžia kokias temas pasirinkti, kokius klausimus nagrinėti.

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Ant kilimo pas žurnalistą – valstybininkų orkestras, arba Kaip visa tai prasidėjo

Parašykite komentarą / Autorius /

tv3.lt | 2007 m. balandžio 30 d.

Ketinau šį komentarą rašyti apie prezidento sprendimą vetuoti įstatymo pataisą dėl KGB rezervo karininkų. Valstybės vadovo žingsnis – iškalbingas. Ypač jo metinio pranešimo kontekste. Žodžiais reiškęs rūpestį, esą „viešajame gyvenime iki šiol veikia vertybes atvirai ignoruojantis požiūris“, veiksmais tai ir pats patvirtino.

Vis dėlto šį įvykį praėjusią savaitę nustelbė kitas, tikrovės atspindėjimo netikėtumu nustelbęs, mano nuomone, ne vien pasiūlymą išbraukti iš įstatymo „KGB bei kitų SSRS specialiųjų tarnybų rezervo karininkų“ sąvoką, bet ir riaušes Taline.

Andrius Švarplys. Politologija kaip neoliberalistinio elitizmo paradigmos dalis

Komentarų: 14 / Autorius /

Jūsų dėmesiui siūlome sociologo dr. Andriaus Švarplio veidaknygėje paskelbtą komentarą apie viešojoje erdvėje dominuojančių visuomenės mokslų atstovų objektyvumą ir profesionalumą.

Nors ir nenoriu tapti etatiniu Mažvydo Jastramskio kritiku :), vis dėlto turiu atkreipti dėmesį ir į dar vieną jo straipsnį „Trumpas, „Brexit“ ir valstiečiai: kas toliau?“.

Kokia šio straipsnio žinia? Elektoratas yra visiškai pilka masė, nepastovi, nežinanti ko nori, visuomenė neturi jokių artikuliuotų interesų, jos nevienija joks aiškus motyvas ir jokie poreikiai; šitos masės, kurią iš tikro sunku pavadinti elektoratu, chaotišką valią dar apvaldo institucinė rinkimų sistema; dabar ji atsitiktinai suveikė Trumpo ir LVŽS naudai, o Brexitą britų politinis elitas pralaimėjo tiesiog neatsakingai atidavęs „monetą“ masėms; referendumai yra pražūtingi, nes taip atveriamas kelias masių iracionalumui, žaidžiama su valstybės politine raida…

Ar toks vaizdinys jums nieko neprimena? Tai yra jau daug kartų girdėtas neoliberalistinio elito požiūris. Jį galėtume išversti ir į tiesmukiškesnę kalbą, būdingą didžiajai daliai lietuvių politologų ir apskritai akademinės bendruomenės mąstymui: vienoje pusėje yra budulių masės, o kitoj – juos mobilizuojantys politikai, tokie kaip D.Trumpas, N.Farage‘as ar M.Le Penn (ir R.Karbauskis); yra populistai ir yra rimtoji politika; deja, budulių dauguma nusveria racionaliai balsuojančią mažumą. Dabar laimi „trumpai“ (arba „valstiečiai“ Lietuvoje).

Taip autorius savo pamatinėmis prielaidomis atkartoja neoliberalistinį vaizdinį.

Verta prisiminti. Tarmu Tammerkas. „Etikos nepaisymas pražudo žurnalistiką“

Komentarų: 2 / Autorius /

Bernardinai.lt | 2011 m. lapkričio 2 d.

Tarmu Tammerkas – žurnalistas, Estijos Nacionalinio transliuotojo žiniasklaidos kontrolierius (žiniasklaidos ombudsmenas), Estijos spaudos tarybos – skundus apie žiniasklaidą nagrinėjančios institucijos – narys bei vienas iš įkūrėjų, taip pat – vienas iš Estijos spaudos etikos kodekso autorių.

Kiekvieną mėnesį šis žiniasklaidos kontrolierius sulaukia maždaug 40 laiškų ir telefono skambučių Nacionalinio transliuotojo veiklos ir žiniasklaidos etikos klausimais, apie 5 iš jų būna nuodugnaus nagrinėjimo reikalaujantys skundai. Tarp kitų klausimų – nuomonės ir pasiūlymai, kaip pagerinti Nacionalinio transliuotojo laidas, paklausimai dėl redakcijos politikos.

Praėjusią savaitę Transparency International Lietuvos skyriaus kvietimu jis lankėsi Lietuvoje ir sutiko pasidalinti mintimis apie ombudsmeno darbą, Estijos žiniasklaidos realijas ir aktualijas.

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. Belaukiant tarybinės žurnalistikos saulėlydžio, arba Dar kartą apie „visuomenės teisę į tiesą“

Komentarų: 4 / Autorius /

Veidaknygė

Rašytas seniau tekstas, bet atsižvelgiant į kai kurių žiniasklaidos atstovų „aktyvaus dalyvavimo vyriausybės formavimo procese“ kontekstą, man regis, vertas prisiminti, gali būti perskaitytas „aktualiai“.

Pristatinėti savo išskirtinai privatų interesą kaip kovą „dėl Lietuvos“, tarsi žūtbūtines grumtynes „už jos išlikimą“, vis dėlto reikia išradingumo. Dera tai pripažinti. Kitaip tariant, mokėti duoti skaitytojui daugiau „S. Poškos dešros“, kad jis imtų ją noriai, su apetitu, irgi yra tam tikrų talentų dalykas.

Nepaneigsi juk ciniško Ostapo Benderio talento apgaudinėti. Bet ar jo talentas turi ką nors bendra su bendruomeniškumu, pilietiniu solidarumu, socialiai atsakingu elgesiu, t.y. tomis vertybėmis, kurios palaiko valstybės organizmą gyvybingą? Ostapo Benderio braižas žurnalistikoje irgi ryškus.

Diskusiją apie profesinę reputaciją pakeisti diskusija apie „patriotizmą“, o besiklostančią situaciją skandalizuoti ir iš jos galimai dar pasipelnyti, rankų miklumo neužtenka. Reikia dar ir „blatnos“ galvos. Nekritišką skaitytoją, žinoma, paliekant kraštinį – su ragais ir patriotiniu lozungu tarp jų: „varom už Lietuvą!“

Povilas Gylys: „Privačiam LRT – mokesčių mokėtojų parama“

Komentarų: 13 / Autorius /

LRT vaidmuo Lietuvos politiniame gyvenime turėtų būti ypatingų politologinių tyrimų objektu. Linas Kojala ir kiti jauni, mokslinio komunizmo nedėstę politologai iš TSPMI jau seniai turėjo įspėti mūsų piliečius: vyksta faktinė LRT privatizacija, ji degraduoja. Ji vis mažiau vykdo nacionalinio transliuotojo misij teikdama neutralią informaciją, būdama nešališka kovotoja prieš korupciją.

Scroll to Top