Macrono Europos politinės bendruomenė. Evaldas Labanauskas
NeRedaguota
387 Valstybių/vyriausybių vadovų susitikimas Prahoje ir pagrindiniai iššūkiai Europoje.
Su žurnalistu Briuselyje Evaldu Labanausku.
Geopolitika
Už Balos. OPEC – Iranas – Italija
Toliau vykstant karui Ukrainoje, kur Rusija praranda pozicijas tiek fronte, tiek namuose, Putinas ieško partnerių ir palaikymo Azijoje. Naftą išgaunančių šalių sąjunga OPEC nutarė 2 milijonais barelių sumažinti naftos gavybą, kas bent turėtų būti labai naudinga Rusijai. Kodėl jie tai daro? Koks čia protestus išgyvenančio Irano vaidmuo? Kaip JAV reaguoja į šiuos procesus? Galiausiai, ko tikėtis iš naujosios Italijos valdžios ir kas lėmė tokį italų pasirinkimą? Apie visa tai kalbasi Vytautas Sinica ir JAV lietuvis advokatas Povilas Žumbakis laidoje „Už balos“.
Tomaszas Sakiewiczas. Kaip atkurti jėgų balansą pasaulio politikoje?
laikmetis.lt
Atrodo, kad V. Putino išpuolis prieš Ukrainą sugriovė jėgų pusiausvyrą pasaulio politikoje. Europos rytai dega, o karas, nepaisant Rusijos pralaimėjimų, nesibaigia. Putinui reikėjo pasitraukti iš Ukrainos, kad išsaugotų imperijos likučius. Tačiau jis to nenori ir tikriausiai nežino, kaip tai padaryti.
Dabar gaisrai plinta į kitus regionus; šūviai nuaidėjo Kosove, grįžta ir Kalnų Karabacho konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Tačiau pavojingiausia padėtis pasaulyje yra Taivane. Jei Kinija pradės invaziją prieš šią šalį, JAV ją gins. Tai būtų didelis pasaulinis karas. Be viso to, gali atsinaujinti konfliktai aplink Palestiną ir Siriją, keliantys grėsmę visam pasauliui.
Pasaulinė tvarka pasirodė esanti labai trapi, o iki šiol sunkiai įsivaizduojami dalykai tapo realybe.
Turi būti sukurta nauja pasaulio saugumo architektūra. Rusijos išstūmimas iš Ukrainos turi tapti lūžio tašku. Po karo Rusijos Federacijos izoliacija turi būti palaikoma iki tokio lygio, kad ji negalėtų atkurti savo potencialo dar vienam išpuoliui. Sankcijos turėtų būti panaikintos tik tuo atveju, jei Rusijos politinė padėtis užtikrins taiką bent porą dešimtmečių.
Pasaulinės jėgų pusiausvyros atkūrimas turi prasidėti Vidurio Europoje. Tik nuolatinis JAV karinių pajėgų buvimas ir karinių bei ekonominių ryšių užmezgimas pagal Trijų jūrų iniciatyvą, pasiekiančią Gruziją ir net Armėniją bei Azerbaidžaną, užtikrins taiką šioje pasaulio dalyje.
Nacionalinis susivienijimas. Dėl „Amnesty International“ šališkumo ir nepasitikėjimo šia organizacija
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimui, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Ukrainos ambasadai Lietuvoje, Jungtinės Karalystės ambasadai Lietuvoje, JAV ambasadai Lietuvoje, Prancūzijos ambasadai Lietuvoje, Lenkijos ambasadai Lietuvoje, Vokietijos ambasadai Lietuvoje, Čekijos ambasadai Lietuvoje, Žiniasklaidai, visuomenei
Rugpjūčio pradžioje Tarptautinė nevyriausybinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Amnesty International“ paskelbė ataskaitą, kurioje skelbiama, kad Ukrainos kariuomenė kelia pavojų civiliams gyventojams, nes ji steigia bazes mokyklose ir ligoninėse bei vykdo kontratakas iš tankiai apgyvendintų vietovių (toliau – Ataskaita).
Ataskaita papiktino Ukrainos visuomenę ir Ukrainos vyriausybę, kuri griežtai ją atmetė, teigdama, jog „Amnesty International“ (toliau – Organizacija) veikia išvien su Kremliaus propagandininkais.
Vytautas Radžvilas: Gyvename naujoje geopolitinėje realybėje, todėl Tarpjūrio aljansas – neišvengiama būtinybė
Aidanas Praleika | alfa.lt
Tarpjūrio aljanso, pasaulyje žinomo kaip Intermarium, idėja sena. Pirmą kartą ją pasiūlė Lenkijos vadovas Jozefas Pilsudskis, siekęs sukurti galingą atsvarą bolševikinei Rusijai ir Vokietijai.
Sumanymas nesulaukė kitų valstybių ir net daugelio lenkų pritarimo ir nebuvo įgyvendintas. Gana netikėtai Tarpjūrio idėją šiais metais iš užmaršties iškėlė Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas. Jo nuomone, Rusijos agresijos akivaizdoje būtų prasminga Vidurio ir Rytų Europoje sukurti naują aljansą, kurį sudarytų Baltijos šalys, Lenkija ir Ukraina.
B. Johnsono pasiūlymas gana populiarus Ukrainoje, tačiau likusioje Europoje nevertinamas rimtai. Filosofo, partijos „Nacionalinis susivienijimas“ pirmininko Vytauto Radžvilo nuomone, Tarpjūrio projektas nuvertinamas visiškai be reikalo, nes jis tikrai bus įgyvendintas. Tai – išlikimo klausimas mūsų regiono valstybėms.
Vytautas Radžvilas. „Rusija vis dar buvo suvokiama kaip gerovės šaltinis“ (II)
Nepriklausomybės sąsiuviniai
Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius ir Donatas Buta, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Pirmoji pokalbio dalis prieinama ČIA.
Pakalbėkime šiek tiek apie tai, kodėl, pavyzdžiui, europiečiai Putiną vadina naujuoju naciu, bet nevadina naujuoju Stalinu? Kur tas geras sąveikavimo mechanizmas buvo, tarkim, tarp šių dienų Vokietijos ir Rusijos? Kur tas „švelnusis denacifikavimas“, apie kurį kalbėjote?
Daugybę metų buvo kalbama apie vakarietiškas ir europines vertybes. Maža to, buvo laikoma aksioma, kad jos turi būti skleidžiamos Europos rytuose – Baltarusijoje, Ukrainoje ir t. t. Ir Lietuvoje buvo įgyvendinami projektai. Įvyko neįtikėtinas dalykas. Visa šita sklaida buvo interpretuojama taip: jos tikslas ir prasmė – padėti toms tautoms tapti laisvesnėms arba išsilaisvinti. Tarkime – iš Lukašenkos diktatūros. Buvo šventai tikima, kad tas vertybes reikia skleisti ir Ukrainoje. Ir kas dabar paaiškėjo? Paaiškėjo, jog pagrindinis kovos už laisvę bastionas yra Ukraina. Ir kaip, retrospektyviai žvelgiant, atrodo pastangos ukrainiečius europeizuoti ir vesternizuoti?
Vytautas Radžvilas. „Iliuzijoms pasidavė ne tik Putinas“ (I dalis)
Interviu parengtas pagal prof. V. Radžvilo ir E. Jusio pokalbį tinklalaidėje „Neredaguota“ 2022 m. gegužės 12 d. Prieiga internete. Tekstą spaudai parengė Andrius Balsevičius, publikuotas žurnale „Nepriklausomybės sąsiuviniai“.
Edvinas Jusys. Profesoriau, Kremlius vykdo denacifikaciją Ukrainoje, ir visi suprantame, ką tai reiškia. Kaip teoriškai paaiškinti šį reiškinį, kokie Rusijos tikslai?
Vytautas Radžvilas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo to, kas šiandien svarbiausia: vyksta dvejopa sumaištis – ne tik geopolitinė, bet ir intelektualinė. Šita sumaištis yra nepaprastai pavojinga, nes kai kalbame apie labai rimtus politinius dalykus, didžiausia nuolatos tykanti grėsmė yra nesugebėti atpažinti ir tiksliai įvardyti, kas vyksta.
Geopolitinė sumaištis. Vytautas Radžvilas
Nuoširdus ačiū laidos „Neredaguota” vedėjui E. Jusiui už reguliariai suteikiamą galimybę pasidalinti mintimis aktualiais Lietuvos vidaus ir tarptautinės (geo)politikos klausimais. Jeigu nebūtų tokių pokalbių, šios mintys niekaip neprasiskintų kelio į viešąją erdvę. Jos nepasiektų nei akademinės bendruomenės, nei plačiosios visuomenės.
Laidoje išsakomos įžvalgos apie globalią sumaištį ir Europos ateities perspektyvas yra daugelio metų mokslinio tiriamojo darbo rezultatas. Turbūt atėjo laikas pasakyti, kokios priežastys ar veikiau įvykiai paskatino rimtai susidomėti šiais klausimais. Lietuvos narystei NATO visada pritariau be išlygų. Taip pat buvau stojimo į ES šalininkas, nors gana anksti pradėjo kelti nerimą kai kurie požiūrio į LIetuvą ir elgesio su mūsų valstybe aspektai. Užtenka paminėti vieną: derybų dėl narystės metų iškeltas kategoriškas reikalavimas uždaryti už milžiniškas lėšas atnaujintą ir visiškai saugią Ignalinos atominės elektrinę akivaizdžiai rodė, kad priimančios į savo gretas naujas nares, tarp jų Lietuvą, ES šalys senbuvės tai daro toli gražu ne vien iš altruistinių arba, kaip mėgstama sakyti, grynai „vertybinių” paskatų. Jų elgesys iš anksto liudijo, kad ES nėra filantropų ir gerų dėdžių bei geraširdžių tetų draugija. Buvo akivaizdu, kad tinkamai išnaudoti narystės iš principo atveriamas galimybes taptų įmanoma tik tvirtai ginant Lietuvos nacionalinius interesus.
Vytautas Sinica. Pirmalaikiai rinkimai Italijoje
Italijoje atsistatydinus briuseliniam technokratui premjerui Draghi, skelbiami pirmalaikiai rinkimai rugsėjo 25 dieną. Apklausose pirmauja Italijos broliai – itin nacionalistinė partija, praėjusį kartą vos patekusi į parlamentą, o dabar renkanti 22-24 procentus. Prognozuojama, kad ji formuos koaliciją su kiek mažiau nacionalistine Lega, renkančia 14 procentų, ir gal Berlusconiu.
Karo fone įdomu tai, kad Salvinio Lega prorusiška, o Italijos broliai proukrainietiški. Tai atspindi bendrą tendenciją Europoje, kad visur yra prokremlinių ir antikremlinių antiimigracinių partijų. Grubiai galima apibendrinti, kad pirmosios susirinkusios Le Pen frakcijoje, o antrosios – Kačinskio. Italijoje iniciatyvą visiškai perėmė pastarieji. Beje, atvirų sienų ir įvairovės propagandistams jie tokie nepatogūs, kad tarsi neegzistuoja ir niekada neminimi. Sėkmės jiems!
Dovilas Petkus. B. Johnsono ir D. Trumpo faktorius arba kaip du žmonės keitė istoriją
laikmetis.lt
2014 m. pristatydamas savo knygą „Čerčilio veiksnys. Kaip vienas žmogus lėmė istoriją“ Borisas Johnsonas teigė, kad būtent tokių politikų, kaip Vinstonas Čerčilis egzistavimas nulėmė, jog mes nebeturime tokių laikų, kuriuose reikėtų „naujų Čerčilių“.
Visgi, sveiko proto ribas pasiekusi ideologinė kova Vakaruose ir nuo Antro pasaulinio karo nematyta karinė agresija, kurią šiandien matome Ukrainoje, diktuoja, kad sunkūs laikai jau šalia vartų. Šis laikas sukūrė tokius politikus, kaip B. Johnsonas Britanijoje ar D. Trumpas kitapus Atlanto. Tai politiniai veikėjai, kurie jau pakeitė istorijos eigą, tik žvelgiant dabarties akimis mes dar negebame to įvertinti.
Abu politikai savo šalyse tapo labiausiai poliarizuojančiomis asmenybėmis. Po „Brexito“ referendumo už Britanijos pasitraukimą agitavęs Borisas Johnsonas, anot apklausų, tapo tuo pačiu metu mėgstamiausiu ir nekenčiamiausiu politiku šalyje. D. Trumpas 2016 m. rinkimuose sukėlė bent pusės JAV valstijų neapykantą, tačiau surinko daugiausiai respublikonų balsų per visą rinkimų istoriją.
Abu lyderiai buvo pabrėžtinai antipolitkorektiški, kaltinami dėl savo pasisakymų apie LGBT asmenis, musulmonus ar kitas etnines mažumas, gėdinami dėl savo chaotiško asmeninio gyvenimo ir, be abejo, savo šukuosenų.
Tačiau asmeninio gyvenimo peripetijų, aštrių pokštų ar išvaizdos aptarinėjimo kakofonijoje nutylėti lieka fundamentalūs šių politikų pasiekimai, lemiantys, ir dar nulemsiantys, milijonų žmonių ateitį bei įspūdingos pergalės, suteikusios Vakarų demokratijai naują impulsą.