Gynybos politika

Po HIMARS sėkmės Ukrainoje Latvija domisi šių artilerijos blokų pirkimu iš Jungtinių Valstijų

Latvija įsipareigojo didinti išlaidas gynybai iki 2,5 procentų BVP per ateinančius trejus metus.

Latvijos gynybos ministerija nori įsigyti HIMARS artilerijos blokų iš JAV ir yra gavusi keletą pasiūlymų iš pakrantės apsaugos raketų tiekėjų, teigiama LETA naujienų pranešime.

Ši Baltijos šalis pakartotinai išreiškė susidomėjimą blokais, įsitikinusi jų efektyvumu Ukrainoje.

Artilerijos galimybių gerinimas yra vienas iš trijų Latvijos saugumo prioritetų, šalia pakrantės gynybos ir oro gynybos sistemų. Pastarajam tikslui ji planuoja blokus įsigyti ir dalintis kartu su kaimynine Estija.

NATO planas: leisti Rusijai ištrinti Estiją iš žemėlapio

NATO neplanuoja reaguoti į Rusijos vykdomą Baltijos valstybių užgrobimą, jei Rusija nuspręstų įsiveržti, pavyzdžiui, į Estiją. NATO planas yra leisti rusams užvaldyti teritoriją ir tada bandyti išspręsti šią problemą kariniu būdu ar diplomatiškai, teigia Estija.

Trečiadienį Estijos ministrė pirmininkė Kaja Kallas netikėtai paskelbė NATO karinio plano dalis jos šalies atžvilgiu.

Duodama interviu Financial Times Kallas pareiškė, kad dabartiniai NATO planai Baltijos šalims neįtraukia jokio tiesioginio karinio atsako į invaziją, bet numato laukimą, kai Rusija gauna pusę metų, kad paliktų Baltijos šalių teritoriją, kol įsikiš NATO.

Bet tada, kita vertus, pasak Kallas, nebebus nieko, ką atgauti.

Dominykas Vanhara. Kokios ginkluotės Lietuva turi nepirkti

Žiūrėkit, gerbiamieji. Intensyviai sekdamas ginkluotės tiekimo ir pristatymo Ukrainai klausimus, sau susidariau tokias išvadas. Pataisykit kas mane, jei kur suklydau:

• Mes negalime pirkti absoliučiai jokios ginkluotės, kuri yra pagaminta Šveicarijoje. Negalime pirkti ne tik ginkluotės, kuri pagaminta Šveicarijoje, bet negalime pirkti ir tokios ginkluotės, kurios bent viena komplektuojamoji dalis yra pagaminta Šveicarijoje, ar amunicija yra gaminama Šveicarijoje. Nes Šveicarija jau uždėjo veto ant bet kokios ginkluotės perdavimo Ukrainai, kurioje yra bent viena komplektuojamoji dalis, pagaminta Šveicarijoje. Motyvas – Šveicarija yra neutrali šalis, todėl joje pagaminta ginkluotė negali atsidurti karo zonoje Ukrainoje. Nepaisant to fakto, kad šalis, norinti šią ginkluotę Ukrainai perduoti, ją teisėtai nusipirko / įsigijo, sumokėdama visą įsigijimo kainą;

• Mes negalime pirkti absoliučiai jokios ginkluotės, kuri yra pagaminta Vokietijoje (hint – mūsų pagrindiniai kariuomenės pirkiniai paskutiniais metais buvo pagaminti Vokietijoje). Negalime pirkti ne tik ginkluotės, kuri pagaminta Vokietijoje, bet negalime pirkti ir tokios ginkluotės, kurios bent viena komplektuojamoji dalis yra pagaminta Vokietijoje, ar amunicija yra pagaminta Vokietijoje. Nes Vokietija irgi uždėjo veto ant sunkiosios kitų šalių turimos ginkluotės, pagamintos Vokietijoje, tiekimo Ukrainai. Nepaisant to fakto, kad šalis, norinti šią ginkluotę Ukrainai perduoti, ją teisėtai nusipirko / įsigijo, sumokėdama visą įsigijimo kainą (pvz. Ispanija);

Summa summarum, ar nebus tik taip, kad jei, neduok Dieve, išauš diena X, kada mums reikės panaudoti sunkiai už mokesčių mokėtojų pinigus įsigytą ginkluotę, mes jos panaudoti negalėsim / iš dalies negalėsim, nes negausim amunicijos, komplektuojamųjų dalių, ar kas nors Vokietijoje ar Šveicarijoje nuotoliniu būdu atjungs mūsų turimą ginkluotę nuo kokios nors programinės sistemos?

Jei tokie mano aukščiau išdėstyti įtarimai turi bent kokio nors pagrindo, mes turim nedelsiant peržiūrėti savo kariuomenės įsigijimus, visus tolesnius savo kariuomenės įsigijimus vykdydami tik iš tų šalių, kurios karo Ukrainoje metu pademonstravo, kad arba ginkluotę Ukrainai tiekia versdamosi per galvą (Lenkija), arba bent jau nestabdydamos (JK, JAV).

Vokietija atsitraukia: brigados į Lietuvą nebesiųs

laikmetis.lt

Vokietija pasiūlė, kad didžioji dalis 3500 papildomų karių, kuriuos ji planuoja dislokuoti prie NATO pajėgų, būtų dislokuoti jos teritorijoje, o ne Lietuvoje, kaip buvo žadėta anksčiau.

Anksčiau Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pažadėjo sustiprinti nuolatinį Vokietijos karinį buvimą Lietuvoje iki brigados lygio.

„Jau sakiau ir šį kartą kartoju, kad būdami NATO nariai esame įsipareigoję ginti kiekvieną NATO centimetrą. Planavome stiprinti savo indėlį stiprinant NATO rytinį flangą, kursime stiprią brigadą, apie tai diskutavome tarpusavyje ir šia linkme teks dirbti“, – viešėdamas Lietuvoje sakė O. Scholzas.

Toks Vokietijos sprendimas smarkiai pakeistų Baltijos šalyse dislokuotų užsienio pajėgų skaičių, o tai atgrasytų nuo Rusijos agresijos.

Pasak „Financial Times“, naujausias Berlyno pasiūlymas – Vokietijoje dislokuoti 3500 karių, kurie į Lietuvą būtų siunčiami tik esant būtinybei. Pajėgos taip pat turėtų nuolatinį štabą Lietuvoje, kuriame dirbtų 50-60 darbuotojų, o likęs personalas į šalį atvyktų nuolat mokytis.

Linas Karpavičius. ES valstybės narės eksportavo ginklus į Rusiją po 2014 metų paskelbto ginklų embargo

Raketos, lėktuvai, torpedos, bombos. Rusija ES ginklus pirko mažiausiai iki 2020 metų. Nepaisant tebesitęsiančio embargo, dešimt valstybių narių eksportavo karinės produkcijos už 346 mln eurų. Kai kurie iš šių ginklų dabar gali būti naudojami prieš Ukrainą.

„Mūsų likimai yra susiję. Ukraina yra Europos šeimos dalis. Vladimiro Putino agresija yra agresija prieš visus principus, kuriuos laikome brangiais”, – sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Tačiau šiek tiek daugiau nei prieš metus Vladimiras Putinas ir jo kariuomenė vis dar buvo geri Europos ginklų pramonės klientai. Trečdalis Europos Sąjungos valstybių narių eksportavo ginklus į Rusijos Federaciją, rodo Įprastinės ginkluotės eksporto tarybos (COARM) oficialios darbo grupės (COARM) duomenys, kuriuos analizavo „Investigate Europe”.

Šie visų 27 ES valstybių narių oficialių ginklų eksporto registrų duomenys rodo, kad 2015–2020 m. mažiausiai 10 ES valstybių narių į Rusiją eksportavo iš viso už 346 mln eurų. Tai Prancūzija, Vokietija, Italija, Austrija, Bulgarija, Čekija, Kroatija, Suomija, Slovakija ir Ispanija – įvairiais mastais – pardavė Rusijai „karinę įrangą”. „Mūsų tyrimas rodo, kad terminas „karinė įranga” yra platus ir gali apimti raketas, bombas, torpedas, ginklus ir raketas, sausumos transporto priemones ir laivus.

Tai daroma nepaisant Europos Sąjungos embargo, draudžiančio ginklų pardavimą Rusijai ir galiojančio nuo 2014 m.:
„Valstybių narių piliečių arba valstybių narių teritorijų tiesioginis ar netiesioginis visų rūšių ginklų ir susijusių reikmenų, įskaitant ginklus ir šaudmenis, karines transporto priemones ir įrangą, sukarintą įrangą ir atsargines dalis, pardavimas, tiekimas, perdavimas ar eksportas į Rusiją arba naudojant jų vėliavos laivus ar orlaivius yra draudžiamas, nesvarbu, ar jie yra jų teritorijose, ar ne.”
TARYBOS SPRENDIMAS 2014/512/BUSP 2014 m. liepos 31 d.

Šis sprendimas priimtas po Krymo aneksijos ir Donbaso separatistinių respublikų paskelbimo. Tačiau, kaip rodo oficialūs duomenys, ES prekyba ginklais tęsėsi.

Daugelis ES šalių, eksportavusių ginklus į Rusiją, pasinaudojo teisine ES reglamentų spraga, kad tęstų savo vykdomą prekybą. Tarybos įprastinės ginkluotės eksporto darbo grupė atsakė į IE klausimus, paaiškindama, kad „ES ginklų embarge yra tokia išimtis: sutartys, sudarytos iki 2014 m. rugpjūčio 1 d., arba papildomos sutartys, būtinos tokioms sutartims vykdyti. Duomenų bazėje rastiems skaičiams turėtų būti taikoma ši išimtis. Valstybės narės yra atsakingos už tai, kad būtų laikomasi ginklų embargo ir ES bendrosios pozicijos.” Štai kodėl COARM daro išvadą, kad „valstybės narės neapginkluoja Rusijos”.

Tačiau išvada nėra tokia paprasta. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto (SIPRI) vyresnysis mokslo darbuotojas Siemonas Wezemanas išskiria reguliarią ekonominę prekybą ir ginklų eksportą. „Ginklai yra mūsų užsienio politikos, o ne ekonominės politikos dalis. Politinės priežastys yra svarbiausia.”

Prancūzija – didžiausia ginklų eksportuotoja į Rusiją.
Kaip praneša „Reuters”, Prancūzija rusijai pardavė karinės įrangos už 152 mln eurų. Tai patvirtina „Investigate Europe” atlikta analizė ir rodo, kad Prancūzija gerokai lenkia savo kaimynes, eksportavusi 44 proc. visos ES arinės produkcijos.

Mūsų tyrimas parodė, kad nuo 2015 metų Prancūzija išdavė leidimą eksportuoti karinę įrangą, priklausančią kategorijai „bombos, raketos, torpedos, raketos, sprogstamieji užtaisai”, ginklai, tiesiogiai mirtini, bet taip pat „vaizdavimo įranga, orlaiviai su jų komponentais ir „lengvoss transporto priemonės”.

Prancūzijos eksportas taip pat apima „termovizines kameras daugiau nei 1 000 Rusijos tankų, taip pat navigacijos sistemas ir infraraudonųjų spindulių detektorius naikintuvams ir koviniams sraigtasparniams”. Kremlius juos nusipirko iš Safrano ir Thaleso kompanijų, kurių pagrindinis akcininkas yra Prancūzijos valstybė. Šią įrangą dabar galima rasti Ukrainos fronte veikiančiose sausumos transporto priemonėse, naikintuvuose ir sraigtasparniuose.

Prancūzijos išduotų licencijų skaičius 2015 m., iškart po embargo, išaugo. 2014 m., remiantis mūsų tyrimu, Prancūzijos valdžios institucijos vis dar davė leidimą siųsti į Rusiją „chemines medžiagas”, „biologinius agentus”, „riaušių malšinimo įrangą”, „radioaktyviąsias medžiagas, susijusią įrangą, komponentus ir kitas medžiagas”.

IE apklausta, Prancūzijos Ginkluotųjų pajėgų ministerija užtruko 11 dienų, kad atsakytų, aip Prancūzija yra įsipareigojusi „labai griežtai taikyti” 2014 metų embargą. Per pastaruosius penkerius metus Rusijai parduotos raketos, torpedos ir bombos yra „vienu žodžiu, likutinis srautas, atsirandantis dėl ankstesnių sutarčių”. ir kuris palaipsniui sustojo”, – tikina Prancūzijos vyriausybė.

„Investigate Europe” surinktais duomenimis, Vokietija į Rusiją eksportavo už 121,8 mln eurų. Tai sudaro 35 proc. viso ES ginklų eksporto į Rusiją. Jį daugiausia sudarė įranga laivams, taip pat buvo optika šaudymo įrangai ir „specialios” transporto priemonės, kurios buvo išsiųstos į Rusiją.

Vokietijos eksportas ženklinamas „dvejopo naudojimo”. Štai kodėl net Vokietijos politikai, kritikuojantys ginklų eksportą, ir pacifistinės NVO, su kuriomis susisiekė „Investigate Europe”, nelaiko eksporto teisėtu embargo pažeidimu.

Hannah Neumann, Vokietijos žaliųjų partijos Europos Parlamento narė ir Saugumo ir gynybos pakomitečio narė, yra nusiminusi dėl susidariusios padėties. „Kiekviena šalis eksportuoja pagal savo valią, mums reikia bendros ginklų eksporto politikos, pagrįstos įstatymais ir skaidrumu, dalyvaujant Europos Parlamentui(…)”, – sakė ji ir pridūrė: „Pavargau nuo slaptų susitarimų, kurie naudingi tik ginklų pramonei ir kenkia bendrai ES užsienio politikai – ir taikai”, – sakė ji.

Trečioje eksportuotojų sąrašo vietoje COARM duomenys rodo, kad Italija 2015–2020 m. pardavė Rusijai 22,5 mln. Remiantis mūsų tyrimu, pirmoji didelė sutartis, pasirašyta su Federacija, įvyko 2015 m., Kai Matteo Renzi vyriausybė leido Italijos bendrovei „Iveco” parduoti Rusijai 25 milijonų eurų vertės sausumos transporto priemones. Tuo metu Gynybos ministras buvo Paolo Gentiloni, dabar Europos Komisijos narys. Tačiau karo automobilius – „Lynce” modelį, kurį prodiusavo IVECO – kovo pradžioje ukrainos fronto linijoje aiškiai pastebėjo televizijos kanalo „La 7” žurnalistas. Šios transporto priemonės buvo surinktos vienoje iš trijų „Iveco” gamyklų Rusijoje, tačiau surinktos iš itališkų dalių.

Po 2015 m. ginklų ir šaudmenų, eksportuojamų į Rusiją iš Italijos, srautas sumažėjo, tik 2021 m. Vėl padidėjo. Italijos statistikos tarnybos „Istat” duomenimis, nuo 2021 m. sausio iki lapkričio Italija Rusijai pristatė produkcijos už 21,9 mln eurų. Tai apėmė „įprastus ginklus”, tokius kaip šautuvai, pistoletai, šaudmenys ir priedai jiems.

Kaip gali būti, kad praėjus šešeriems metams po embargo įsigaliojimo Italijos vyriausybė dar galėjo leisti parduoti tiek daug ginklų? Šie ginklai – pusiau automatiniai šautuvai ir amunicija – buvo parduoti Rusijos civilinei rinkai, kuriai priklauso privatus saugumas, vidaus pajėgos ir specialios valstybės institucijos.

Žvelgiant į tai, ką šiuo laikotarpiu kitos valstybės narės eksportavo į Rusiją, kai kurios iš jų taip pat turėjo nuolatinį eksporto srautą, nors ir daug mažesniu mastu nei didieji tiekėjai. Čekija 2015–2019 metais kasmet eksportuodavo „orlaivius, lengvasias oro transporto priemones, bepiločius orlaivius ir orlaivių įrangą”.

Austrija taip pat kasmet eksportuodavo į Rusiją karinę įrangą, „mažiau nei 20 mm kalibro lygiavamzdžius ginklus, kitus ginklus ir automatinius ginklus, kurių kalibras yra 12,7 mm, „šaudmenis ir saugiklių nustatymo įtaisus bei specialiai suprojektuotus komponentus”.

Bulgarija 2016 ir 2018 metais sudarė du susitarimus eksportuoti „karo laivus, (paviršinius ar povandeninius) specialiuosius karinio jūrų laivyno įrenginius, priedus, komponentus ir kitus paviršinius laivus” ir „technologiją”, skirtą į ES bendrąjį karinį sąrašą įtrauktų daiktų „kūrimui”, „gamybai” arba „naudojimui”, kurių vertė – 16,5 mln. Suomija, Ispanija, Slovakija ir Kroatija ankstesniais metais eksportavo į Rusiją po vieną partiją įrangos, kurios suma buvo daug mažesnė.

Tačiau Europa nėra vienintelė, kuriai tenka susidurti su prieštaravimais dėl ginklų eksporto Rusijai. Remiantis SIPRI duomenimis apie ginklų eksportą, yra dar keistesnis faktas: ne tik ES pardavinėjo ginklus Rusijai po Krymo aneksijos. Ukrainai Rusija išliko antra pagal dydį ginklų eksporto rinka.

Foto: su Italijos koncerno Iveco pagalba sukurtas šarvuotas automobilis Rys (Lūšis)

https://www.investigate-europe.eu/…/eu-states-exported…/

Jonas Jasaitis. Kas sustabdys visus karus?

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui, dar net neįvykdžius Niurnbergo tribunolo nuosprendžio, išmintingi valstybių vadovai (karui besibaigiant, jau turėjome ir tokių, pasižyminčių strateginiu mąstymu) ėmėsi kurti organizacijas, kurios leistų ateityje išvengti naujo karo. Įtikinėti, kad tokios iniciatyvos yra būtinos, nieko nereikėjo: visur plytėjo kruvino viesulo paliktos žaizdos. Dar nebuvo užžėlusi žolė ant neseniai žuvusiųjų kapų.

Praūžusio karo ženklai buvo visur: ant stebuklingai išlikusios trobos sienų, ant šulinio rentinio, ant sužalotų sodo slyvų ir vyšnių kamienų. Būdavo, renki kažkur pagriovyje ką tik prinokusiais žemuoges ir veri jas ant smilgos, kai staiga pamatai pro žolę kyšančią kaukolę. Nieko nebereikia, persigandęs puoli namo, dažniausiai net tų priskintų uogų nepasiėmęs. Negali sulaikyti rankų drebėjimo, o kaukolės akiduobės dar ilgai kiaurai tave veria…

Pirminis tuo metu išryškėjusių lyderių sumanymas buvo sukurti tokias tarptautines organizacijas, kurios išspręstų visus valstybių nesutarimus, neleidžiant įsižiebti karo gaisrui. Bešališkai išnagrinėjus kylančio konflikto dalyvių argumentus, visada galima surasti visus tenkinančius sprendimus. Galų gale tokia tarptautinio sugyvenimo praktika leistų gana sparčiai žengti link bendro nusiginklavimo. Juk kam reikalingos ginklų atsargos, jei nesutarimus galima išspręsti lygiateisiškose derybose, o esant reikalui, numatyti pakopinį net labai sudėtingų sprendimų įgyvendinimą? Kokia prasmė toliau plėtoti naujas karines technologijas? Tokiam tikslui įgyvendinti ir buvo sukurta Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).

Vytautas Sinica. Niekas tiesiau už ukrainiečius šiandien nepasako, kokie iš tiesų karo akivaizdoje yra Vakarai

Niekas tiesiau už ukrainiečius šiandien nepasako, kokie iš tiesų karo akivaizdoje yra Vakarai. Zelenskio pateiktą NATO klasifikaciją būtų galima skelbti vadovėliuose (vertimas DELFI):

V. Zelenskis NATO skirsto į penkias stovyklas. Pirmajai priklauso tie, kurie „neprieštarauja ilgam karui, nes tai reiškia, kad Rusija liks išsekinta, net jei tai priverstų Ukrainą žlugti ir kainuotų ukrainiečių gyvybes“. Kiti nori greitos karo pabaigos, nes „Rusijos rinka yra didžiulė [ir dėl to] kenčia jų ekonomikos“. Jie norėtų, kad Rusija išsaugotų tam tikras rinkas. Trečioji – įvairesnė – šalių grupė „pripažįsta Rusijos nacizmą“ ir nori, kad Ukraina nugalėtų. Prie jų jungiasi mažesnės, liberalios šalys, kurios „bet kokia kaina trokšta, kad karas greitai baigtųsi, nes mano, kad žmonės yra svarbiausia“. Paskutinei stovyklai priklauso sutrikusios šalys, kurios nori taikos dabar ir visais įmanomais būdais, nes jos regimos kaip „Rusijos Federacijos atstovybės Europoje.“

Neapsigaukite su trečiąja grupe, šiame sąraše tautų laisvė, suverenumas ir gyvenimas savoje žemėje, niekam nerūpi.

Linas Karpavičius. Mus apgins Estija?

Baltijos šalių kariuomenės. Kaip esame pasirengę gintis ir kokios vyrauja tendencijos.

Suprantama, kad mano postas remiasi atvirais šaltiniais ir gali būti netikslus. Todėl kritika ir papildymai labai laukiami.

Lietuva. Lietuvos kariuomenės pagrindą sudaro profesionali kariuomenė, šauktiniai, savanoriai (KASP) ir rezervas. Duomenis, kuriuos pavyko rasti yra šie: profesionali kariuomenė 11 400 (2022), šauktiniai 3000 (2021), savanoriai 5100 (2022), rezervas 7500 (2015). Viso 27 000 apmokyti naudoti ginklą asmenys. Jei pridėtume šaulius (10 000), turime 37 000 žmonių mokančių elgtis su ginklu. Pastaba: rezervo dydis kinta, oficialiuose šaltiniuose pavyko rasti tik 2015 metų duomenis. Neoficialiuose šaltiniuose pavyko rasti 2016 metų rezervo dydį – 4635 rezervistai.

Latvija. Profesionali kariuomenė 5000 (2016), Nacionalinė gvardija (Zemessardze) 8000 (2016), rezervas 7000 (2016). Viso 20 000 apmokyti naudoti ginklą asmenys. Įdomus momentas, kad latviai neturėdami šauktinių kariuomenės turi panašų kaip Lietuva rezervistų skaičių.

Estija. Profesionali kariuomenė 3300 (2016), savanoriai (Kaitseliit) 25 000 (2016), šauktiniai 3200 (2016), rezervas 60 000. Viso 91 500 apmokyti naudoti ginklą asmenys.

Atsargos majoras A. Daugirdas: Šeimos pasiruošimas karui: ką reiktų daryti?“

alkas.lt

Daugelis jaučiamės saugiau ir ramiau tuomet, kai tiksliai žinome, ką reikėtų daryti vienokiu ar kitokiu atveju. Seminare karininkas Albertas Daugirdas paaiškins, kaip kiekvienas galime pasirengti bet kokiai nelaimei tiek asmeniškai, tiek savo šeimoje tam, kad padėtume savo valstybei ir ją sustiprintume.

Seminare A. Daugirdas pateikia patarimus, kaip susivokti padėtyje, ką daryti liekant karo zonoje, o ką daryti evakuojantis.

A. Daugirdas yra atsargos majoras, 20 metų tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, vykęs į karinę misiją Afganistane. Jis – išgyvenimo, lyderystės, karinės pedagogikos, pilietinio pasipriešinimo ekspertas.

Kviečiame išklausyti Etaplius.lt ir A. Daujoto parengtą seminarą.

Scroll to Top