Kultūros, kalbos, istorijos politika

Raimondas Navickas. Europos standartai pavardžių rašyme. Iliustracija – kaip tai atrodo Lenkijoje

Raimondas Navickas (Blogeris Zeppelinus) | facebook.com/blogeris.zeppelinus

Mūsų polonofilai, minėdami neegzistuojančius pavardžių rašymo pasuose „Europos standartus“, dažnai pavyzdžiu mėgsta nurodyti kaimyninę Lenkiją. Kurioje prieš kelis metus valdžia leido savo negausioms tautinėms mažumoms įsirašyti pasuose vardus bei pavardes kitų kalbų raidėmis.

Girdi, ir mums reikėtų nedelsiant taip padaryti, kaip Lenkijoje. Tuomet Valdemaro Tomaševskio šutvė bus laiminga ir taps pačia lojaliausia Lietuvai jėga.

Tačiau prieš puolant vykdyti ponų paliepimo, visai ne prošal būtų įdėmiau pasižiūrėti – o kaip gi yra toje Lenkijoje? Kaip realiame gyvenime, o ne popieriuje ten veikia tie „europietiški standartai“ vardų ir pavardžių rašyme? Ar tenykščiai lietuviai pasuose jau susidėliojo visas varneles virš Ž ir nosines ant Ą? Juk visos sąlygos tam, kaip teigia mūsų polonofilai, yra sudarytos.

Tiesiog imkime ir pasižiūrėkime, kaip savo vardus ir pavardes rašo Lenkijos lietuviai, dirbantys lietuviško Punsko valsčiaus savivaldybėje.

Andrius Navickas. Vasaros atgarsiai. Ar mums tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

Bernardinai.lt

Šią vasarą Kultūros ministerijoje virė gyvenimas. Pirmiausia turėjome galimybę stebėti buvusio mero skyrimo viceministru tragikomediją. Eilinį kartą Darbo partija sugebėjo atrasti tokį kandidatą, jog kitiems teliko gūžčioti pečiais. Pradėjus triukšmauti opozicijai, neišlaikė ir Vyriausybės vadovas. Tiesa, panašu, kad Algirdui Butkevičiui ryžto įkvėpė Prezidentė. Na, bet svarbiausia, jog netrukus viceministras paliko savo postą. Deja, vargu ar sužinosime, kiek ministerijos biudžetui kainavo šis skyrimas-atšaukimas? Spėju, kad bent kelioms stipendijoms perspektyviems kultūrininkams tikrai būtų užtekę.

Dar viena vasaros karščiuose pasimetusi žinia iš ministerijos Basanavičiaus gatvėje – pertvarkos projektas, kuriame siūloma iš Kultūros ministerijos sukurti „trigalvį slibiną”, priauginant sporto ir jaunimo „galvas”.

Po viso to telieka tik klausti – ar Lietuvai tikrai reikalinga Kultūros ministerija?

Vytautas Sinica. Ir vėl nekaltas melas prieš valstybinės kalbos vartojimą

Ne pirmus metus Lietuvoje vyksta diskusijos apie asmenvardžių rašymą Lietuvos piliečių pasuose nevalstybine kalba. Nieko keista, jog šios diskusijos ilgus metus užstrigusios ir nejuda iš mirties taško.

Viena pusė (LLRA, LSDP, Lietuvos lenkų diskusijų klubas) kategoriškai reikalauja pažeisti arba pakeisti Konstituciją, ignoruoti visuomenės bendrąjį interesą bei viešąją nuomonę ir asmenvardžius nelietuviškai rašyti vietoje įrašų valstybine kalba. Kita pusė objektyviai negali su tuo sutikti, remdamasi ta pačia Konstitucija, Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, tarptautine praktika ir daugumos piliečių interesu. Kadangi į šio išimtinai vidaus politikos klausimo svarstymą įsitraukė ir nuo seno globėjiškai į Lietuvą žiūrinti Lenkija, klausimą išspręsti tapo juo svarbiau geresnių dvišalių santykių labui.

Visuomenininkai kviečia piliečius pasirašyti dėl valstybinės kalbos statuso išsaugojimo

Lietuvos piliečių sudaryta iniciatyvinė grupė „TALKA: už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistravo įstatymo projektą, kuriuo numatoma, kad pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje galimi įrašai tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba gali būti rašomi paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje. Siekiama pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir pateikti Seimui šį siūlymą svarstyti privaloma tvarka. Tam reikia, kad šią iniciatyvą savo parašais paremtų 50 000 šalies piliečių.

Visuomenininkai kviečia piliečius pasirašyti dėl valstybinės kalbos statuso išsaugojimo

Rugpjūčio 19 d. Lietuvos piliečių iniciatyvinė grupė „Talka: už Lietuvos valstybinę kalbą“ Vyriausioje rinkimų komisijoje (VRK) užregistravo įstatymo projektą, kuriuo numatoma, kad pagrindiniame asmens dokumentų puslapyje galimi įrašai tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba gali būti rašomi paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje. Siekiama pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise ir pateikti Seimui šį siūlymą svarstyti privaloma tvarka. Tam reikia, kad šią iniciatyvą savo parašais paremtų 50 000 šalies piliečių.

Mariusz Antonowicz. Quo vadis Wileńszczyzna?

„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (5)

Kiekvienas jubiliejus yra puiki proga atsisukti atgal į nueitą kelią, susimąstyti apie dabarties problemas ir pasvarstyti, kur link reikia judėti toliau. Šiemet Lietuva švenčia svarbų jubiliejų – valstybės atkūrimo 25-metį. Ta proga įvairiuose renginiuose, konferencijose, viešose diskusijose, žiniasklaidoje buvo daug kalbama apie Lietuvos pasiekimus, trūkumus, nusivylimus ir būdus, kaip stiprinti Lietuvos valstybę ir gerinti jos piliečių gerovę.

Prieš valstybės atkūrimo šimtmetį – aistros dėl J. Basanavičiaus

Birutė Vyšniauskaitė | LRT.lt

Likus pusantrų metų iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. vasario 16 d. šimtmečio minėjimo, valdžios koridoriuose verda aistros ir nesutarimai dėl šiai sukakčiai skirtos programos. Antradienį vyriausybės rūmų koridoriuose net buvo pasigirdusios kalbos, kad dėl bandymo primesti savus sprendimus kultūros ministras Šarūnas Birutis gali prarasti postą.

Linas Kontrimas. Polonizacija, rusifikacija, trijų raidžių kombinacija

DELFI.lt

Paradoksas, tačiau prabangos apmąstyti savo istorinę egzistenciją laisvai, be išorinių trukdžių ir vidinių nesusipratėlių, turėjome labai nedaug.

Net ir gavę trumpus, lauktus šansus, kalbame kalbas apie tai, kaip nusileisti, atsitraukti, prisitaikyti. Kada kalbėsime apie būtinybę išplėsti savo kultūrinę įtaką? Būtinybę susigrąžinti savo kalbinės erdvės kontrolę?

Keli šimtai metų priespaudos išdegino skaudžią žymę. Drįstu manyti, kad okupacijų išdegintose mąstymo dykrose dar ilgai nevešės šiuolaikiška, kritiška, sveiko humoro turinti lietuviška mintis.

Lietuvos kodas. Kodėl jo dalis neprieinama?

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Bent kiek galvojančiam turėtų būti aišku, kad Lietuvos nacionalinis muziejus yra svarbiausias valstybės muziejus. Svarbesnio už jį nė negali būti, nes čia didžiausia Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla – archeologija, istorija, etnografija. Būtų natūralu, jei artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio proga jis ir sulauktų išskirtinio valstybės dėmesio. Juk čia, galima sakyti, saugomas Lietuvos likimo kodas. Tačiau muziejaus direktorė Birutė Kulnytė sako: ne vienus metus stebint situaciją, susidaro įspūdis, kad muziejus rengiamas išparceliavimui.

Ji pasako ir kita: 1918 metais Lietuva etnografiniu požiūriu buvo didelė Vidurio Europos valstybė. Šiandien ji susitraukusi kaip šagrenės oda. Tai reiškia ne ką kita kaip nutautėjimą. B.Kulnytės nuomone, turbūt kažkas valstybėje daroma ne taip ir net nepagalvojama, kodėl.

Scroll to Top