Karolis Vyšniauskas | manoteises.lt
Režisierius Jukka Kärkkäinen’as dokumentiką apie su savižudybe susidūrusius žmones Suomijoje kūrė šešerius metus – per tą laiką jis pats pateko į psichiatrinę ligoninę, o po premjeros nedavė jokių interviu – kalbėti apie filmą jam buvo per sunku. Dabar jis jaučiasi geriau ir festivalio „Nepatogus kinas“ metu aplankys Lietuvą – jau antrąjį kartą.
Pernai pristatytas filmas, pavadintas „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kalba tema, kuri Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės.
Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kaip jie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimieji.
J. Kärkkäinen’ui, kuris yra vienas filmo režisierių, ši tema puikiai pažįstama: jis pats buvo priartėjęs prie savižudybės – laimė, to nepadarė. Tais metais, kai kūrė filmą, jo būsena buvo pablogėjusi tiek, kad režisierius penkias savaites turėjo praleisti psichiatrinėje ligoninėje.
Filmo kūrimo procesas užtruko šešerius metus. Per tą laiką J. Kärkkäinen’as sukūrė kitą dokumentinį filmą „The Punk Syndrome“ – apie pankroko grupę „Pertti Kurikan Nimipaivat“, kurioje groja Dauno sindromą ir autizmą turintys muzikantai. Šiemet jie išpopuliarėjo visoje Europoje po to, kai atstovavo Suomijai „Eurovizijos“ konkurse.
Pastarąjį filmą režisierius pristatė Lietuvoje, „Nepatogaus kino“ festivalyje. Šiemet jis sugrįš į festivalį pristatyti „Kadaise svajojau apie gyvenimą“. Kartu su juo į Lietuvą atvyks ir filmo prodiuseris Sami Jahnukainen’as.
J. Kärkkäinen interviu „Skype“ atvirai papasakojo apie naujojo filmo reikalingumą, savo paties mintis apie savižudybę ir pabandė rasti būdų, kaip spręsti šią tragišką tiek Suomijai, tiek Lietuvai problemą.
