Nuo bačkos. Biurokratinės fantazijos, kaip saugi ir klestinti šalis gelbės savo vaikus
2015-uosius baigėme įvairia gaida liūliuojami, jog Lietuva virto normalia valstybe ir yra kaip niekad saugi ir klestinti, o po Naujųjų iškart atsitokėta – tikrovė visų šių burkavimų neišgirdo.
Kol kas dar nėra atsakymo, kas iš tiesų nutiko atokioje Kėdainių rajono Saviečių kaimo sodyboje, kur du vaikai buvo sumesti į šulinį it kokie akli katyčiai, tačiau valdžios veikėjai pajuto pareigą kažką daryti. Ypač sakyti.
Daug pareiškimų nuskambėjo ir šiandien – pirmąją naujųjų metų darbo dieną.
Idėjų, jei spręstume pagal žodžių skaičių, atrodo, lyg ir nestokojama – nuo visokiausių pasiūlymų gaudžia visas eteris ir socialiniai tinklai, tačiau juos visus galima redukuoti į porą „burtažodžių“: steigti naują instituciją arba suteikti didesnių įgaliojimų jau esamoms ir, žinoma, skirti didesnį finansavimą.
Bet ar girdėjote kalbų, kurios rodytų, jog gebama artikuliuoti, kas iš tiesų sudaro šią „sisteminę“ problemą, kaip ji radosi, galų gale, kad suprantama, kaip veikia pati sistema, pavadinkime ją pagalbos vaikui, šeimai, tiesiog – žmogui sistema, t.y. kiek ir kokių tarnybų yra sukurta ir kaip jos tarpusavy sąveikauja?