Socialinė politika

Nauja Rytų–Vakarų skirtis: suverenitetas prieš multikultūralizmą

Bernardinai.lt

„Mes visi žinome, kad santykiai su Rusija yra patys blogiausi nuo pat 1991 metų, kai Borisas Jelcinas per vieną iš savo alkoholinių sąmonės užtemimų nuvertė komunizmą. Tačiau dabar darosi aišku, kad vyksta naujasis ideologinis šaltasis karas, ir nesu tikras, ar sugebėsime jį laimėti“, – žurnale „The Spectator“ rašo Edas Westas.

Algimantas Rusteika. Valstybė ir makaronai

Lietuvos vandenyse tautiniai bankai beveik nebeplaukioja. Vienus pasiglemžė privatizacijos cunamis. Kitus taikliais šūviais valdžia paskandino. Aplinkui vien tų vaikagrobių skandinavų stiebų miškas. Iš lietuviškų stambiausias – Maisto bankas. Tai ir pasidėjau indėlį. Na taip, kaip ir jūs. Įmetėm tų pigių makaronų dėžėn. Ir neapleidžia išdidžios gėdos jausmas.

Mišri Seimo narių grupė ir profsąjungų atstovai: „Tokiam socialiniam modeliui pritarti negalima – būtina tobulinti“

Seimas elgtųsi socialiai neatsakingai, jei priimtų tokį socialinį modelį, kokį pateikė Vyriausybė, – teigė Mišrios Seimo narių grupės nariai ir profesinių sąjungų atstovai spalio 15 d. surengtoje spaudos konferencijoje.

„Seime teikiamas labai svarbių įstatymų paketas, kurių kokybe galima tik stebėtis – tai tik pusfabrikatis. Daug kartų išsakyti pastebėjimai, kad nesuradus kompromiso su Trišale taryba, įstatymai neturi būti teikiami – neišgirsti. Atkreiptinas dėmesys į per 150 Teisės departamento pastabų ir gausybę būsimų pasiūlymų dėl visuomenės nerimą sukėlusių kai kurių nuostatų. Pokyčiai būtini, tačiau ar tikrai nuoširdžiai norima šiuos teisės aktus priimti, ar įsiveliant į gausybę pataisų, tik vilkinti procesą?“, – pradėdama spaudos konferenciją klausė Seimo narė Rima Baškienė.

Eligijus Dzežulskis-Duonys. Pabėgėlių korta yra žymėta

Kadangi Lietuvos žmonės nerodo didesnio entuziazmo priimti į savo šalį karo ir skurdo pabėgėlių, nūnai iš Rytų šalių plūstančių į Europos Sąjungą (ES), yra stimulas kalbėti apie gilesnius ir / arba paslėptus dalykus.

Istorinė Lietuva pasižymėjo taikiu ir vaisingu skirtingų tautų, kultūrų ir religijų sugyvenimu. Tai buvo LDK stiprybės šaltinis ir jos įsimintinos tolerancijos pavyzdys. Dabartinė situacija skirtinga. Gyvename moderniame pasaulyje, dominuojamame nacijų pagrindu sukurtų nacionalinių valstybių, kuriose politinės nacijos daugiau ar mažiau sutampa su etnine tauta. Tai viena.

Vincentas Vobolevičius. Darbo kodekso pataisos: Bažnyčios socialinio mokymo beieškant

Bernardinai.lt

Įsibėgėjant Seimo sesijai Lietuvoje atgijo diskusijos apie rudenį svarstymo sulauksiančius Darbo kodekso (DK) pakeitimus. Įdomu, kad vadinamojo naujojo socialinio modelio komentarų chore (kakofonijoje) beveik negirdėti katalikiškų organizacijų ar intelektualų balsų. Ar Bažnyčios socialinis mokymas neturi ką pasakyti šiuo klausimu? Anaiptol!

Pabandykime pažvelgti į kai kuriuos naujuosius DK aspektus pro katalikams gerai pažįstamas solidarumo ir subsidiarumo prizmes.

Filmo apie savižudybes režisierius: „Nustojau galvoti apie savižudybę kaip apie galimybę“

Karolis Vyšniauskas | manoteises.lt

Režisierius Jukka Kärkkäinen’as dokumentiką apie su savižudybe susidūrusius žmones Suomijoje kūrė šešerius metus – per tą laiką jis pats pateko į psichiatrinę ligoninę, o po premjeros nedavė jokių interviu – kalbėti apie filmą jam buvo per sunku. Dabar jis jaučiasi geriau ir festivalio „Nepatogus kinas“ metu aplankys Lietuvą – jau antrąjį kartą.

Pernai pristatytas filmas, pavadintas „Kadaise svajojau apie gyvenimą“ (orig. „Näin unta elämästä“, angliškai – „Once I Dreamt of Life“), kalba tema, kuri Suomijoje, kaip ir Lietuvoje, yra tragiškai skaudi: per dieną Suomijoje nusižudo du žmonės.

Lietuvoje – vienu žmogumi daugiau. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje apie savižudybes visuomenė nelinkusi kalbėti. Tuo labiau viešai, prieš kamerą. Tačiau būtent tai vyksta šioje dokumentikoje: filmo autoriai užfiksavo Suomijos žmonių istorijas, kaip jie patys bandė pasitraukti iš gyvenimo ar jų artimieji.

J. Kärkkäinen’ui, kuris yra vienas filmo režisierių, ši tema puikiai pažįstama: jis pats buvo priartėjęs prie savižudybės – laimė, to nepadarė. Tais metais, kai kūrė filmą, jo būsena buvo pablogėjusi tiek, kad režisierius penkias savaites turėjo praleisti psichiatrinėje ligoninėje.

Filmo kūrimo procesas užtruko šešerius metus. Per tą laiką J. Kärkkäinen’as sukūrė kitą dokumentinį filmą „The Punk Syndrome“ – apie pankroko grupę „Pertti Kurikan Nimipaivat“, kurioje groja Dauno sindromą ir autizmą turintys muzikantai. Šiemet jie išpopuliarėjo visoje Europoje po to, kai atstovavo Suomijai „Eurovizijos“ konkurse.

Pastarąjį filmą režisierius pristatė Lietuvoje, „Nepatogaus kino“ festivalyje. Šiemet jis sugrįš į festivalį pristatyti „Kadaise svajojau apie gyvenimą“. Kartu su juo į Lietuvą atvyks ir filmo prodiuseris Sami Jahnukainen’as.

J. Kärkkäinen interviu „Skype“ atvirai papasakojo apie naujojo filmo reikalingumą, savo paties mintis apie savižudybę ir pabandė rasti būdų, kaip spręsti šią tragišką tiek Suomijai, tiek Lietuvai problemą.

Scroll to Top