„Metai“, 2016 Nr
Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę.
Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atėjau jo paremti savo jau visiškai nestipriais pečiais. Paremti pavyzdžiais, tolimais nuo literatūros. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau asmeniškai iš Juzefos Mačiokienės, aviacijos pulkininko Mykolo Mačioko žmonos, ištremtos į Igarką. Kalbėjomės jau nepriklausomybės metais. Ji pasakojo apie pirmas Kūčias Igarkoje. Visi buvo apgyvendinti palapinėse, niekas nebuvo pasiruošęs tokiam tremtinių skaičiui. Naktimis prišaldavo plaukai prie palapinės brezento. Kai atėjo Kūčios, kelios moterys pasiprašė, kad jas paliktų palapinėse, nevarytų į darbą, rytą nušveitė stalą, neobliuotų lentų, su plyta, klostė nosinėm, audeklo skiautėmis, kuo turėjo, ir iš burokų, iš duonos parengė Kūčių stalą žmonėms, kurie ateis iš darbo. Kartu gyveno ir vyrai, ir moterys, įvairių tautybių žmonės. Jiems parėjus moterys pasakė: šiandien pas mus didelė šventė – Kūčios. Visa šeima turi būti namie. Kitos šeimos mes šiandien neturime, jūs esate mūsų šeima. Mes kviečiame jus prie bendro stalo. Visų detalių, kas buvo papasakota, neatsimenu, jos išsitrina, tik atsimenu, kad musulmonas nubėgo užsidėti sau kepurės, kadangi iškilminga vakarienė. Jie visi pasėdėjo prie stalo, ir vienas gruzinas sako: šitos moterys šįvakar mums priminė, kad mes visi esame žmonės. Buvome tai pamiršę, mes tapome gyvuliais…