Negali skųstis – net ir šiais visuotinio „šnekutizmo“ laikais kartais nuskamba kalbų, kurias būtų galima pavadinti itin ar net pernelyg iškalbingomis.
Toks „atsivėrimas“ ištiko ir šį antradienį, kai šiomis dienomis neva gimęs judėjimas „Laisvė rokenrolui“, viešuomenėje prisistatęs dramatiškais šūkiais „Valdžia mūsų negirdi. Ateik ir apgink mūsų laisvę pasirinkti“, sukvietė į „taikų koncertą prie Seimo“.
Veidaknygė
Perspėju: vaizdai žiaurūs. Kas bijote matyti tikrovę, šį postą praleiskite.
Tai yra kita dabartinių masinių renginių medalio pusė. Tai, ko neparodo festivalių organizatoriai. Vieša paslaptis, kad tokiuose renginiuose žmonės ir miršta.
Atmetant „tėvoninės“ politikos patologijas, rinkėjai pasitiki partijomis dėl jų nuveiktų darbų ir/arba dėl gražių pažadų, dalinamų per rinkimų kampaniją. Įvairios priežastys, kurių neaptarsiu šiame tekste, lemia, kad daugelis Lietuvos rinkėjų nemato pagrindo džiaugtis partijų atliktais darbais ir balsuoja už gražiai žadančius, bet anksčiau valdžioje nebuvusius politikus. Tai nebūtų problema, jei „žadėtojai“, įgiję valdžios svertus, tesėtų savo pažadus. Deja, kaip rodo neslopstantis rinkėjų palaikymas vis naujų partijų – gražūs pažadai dažnai lieka neištesėti.
Pro Patria
Primename 2016 metais rašytą, tačiau itin aktualų šiuo metu, kai svarstoma alkoholio prieinamumo ribojimo politika.
Jei reikėtų rinkti populiariausią, bet kvailiausią mūsų dienų teiginį, juo tapti tikrai pretenduotų tas žymusis „draudimais nieko nepasieksi“. Kai kalbama apie alkoholio reklamos draudimus, nuolat išgirstame: „Drausk, kiek nori, – kas gėrė, tas ir toliau gers“. Kai diskutuojama apie kanapių legalizavimą, kas nors būtinai pareiškia: „Juk vis tiek jas rūko, tai kam drausti?“. Kai siūloma vykdyti valstybinę istorinę politiką, tuoj pat pasigirsta balsų, apkaltinančių „noru grąžinti diktatūrą“ ir „laisvės varžymu“. Ką visi šie pareiškimai turi bendro? Visi jie atspindi liberalų požiūrį į žmogaus prigimtį ir valstybės įstatymų paskirtį. Nors retai pastebima, tačiau paradoksaliai būtent manymas, kad draudimai nereikalingi, paneigia žmogaus prigimtinę laisvę.
Prieš porą dienų portalo DELF.lt vyr. redaktorė paskelbė post’ą
Simuliakrinė krikščionybė pagal D. Puslį ir portalą bernardinai.lt
Į mūsų teiginį, kad simuliakrinės krikščionybės kūrėjai ir propaguotojai, nuolatos akcentuodami Dievo gailestingumą, iš esmės eliminuoja Dievo teisingumo principą, D. Puslys atšauna, kad „[t]eisingumas niekur nedingo, tačiau be gailestingumo jis dažnai virsta teisuoliškumu, tėra vėzdas prasikaltusiam primušti, o ne atversti, leisti pajausti Dievo meilę“. Šitas atsikirtimas daug atskleidžia – portalo bernardinai.lt redaktorius įžvelgia, kad pati Dievo teisingumo tema slepia savyje rimtus pavojus, todėl įspėja tuos, kas šia tema imtų kalbėti, jog kalbėti būtina subalansuotai, neužmirštant kitos perspektyvos – Dievo gailestingumo. Tuo tarpu Dievo gailestingumo tema redaktoriui neatrodo problemiška ar pavojinga ir reikalaujanti panašiai subalansuoto požiūrio; dėl Dievo gailestingumo temos jokių perspėjimų nėra.
Įvadas
Straipsnyje „Simuliakrinė, arba neoliberalioji, Vytauto Ališausko krikščionybė“ (ČIA, ČIA ir ČIA) aptarėme simuliakrinės krikščionybės Lietuvoje reiškinį, nurodėme jos steigėjus ir propaguotojus. Tarp simuliakrinės krikščionybės šalininkų straipsnyje buvo įvardinti buvęs portalo bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas ir dabartinis šio portalo redaktorius Donatas Puslys. Į straipsnį bernardinai.lt redakcija operatyviai sureagavo dviem tekstais. Donatas Puslys tekste „Simuliakrinė „simuliakrinės krikščionybės“ kritika“ siekia paneigti portalo bernardinai.lt ir kitų sambūrių sąsajas su simuliakrine katalikybe bei patį simuliakrinės katalikybės egzistavimą. Portalo redaktoriaus pavaduotojas Matas Baltrukevičius tekste „Ar tikrai Už Tėvynę?“ bando sukelti abejones jaunimo sambūrio „Propatria“, savo svetainėje paskelbusio neoliberaliajai krikščionybei ir jos šalininkams skirtą straipsnį, veikla. Į pastaruosius du tekstus atsiliepė jaunimo sambūrio „ProPatria“ narė Monika Morkūnaitė, kuri straipsnyje „Katalikybės žinia, suprasta skirtingai“ aptarė pozicijų, būdingų simuliakrinei katalikybei ir propaguojamų portale bernardinai.lt, suderinamumą su katalikiškąja doktrina.
Veidaknygė
Amerikos katalikų intelektualų mėnraštis The First Things paskelbė puikų tekstą apie tai, kodėl yra vertingiau palaikyti šiuolaikinį populizmą nei establišmento liberalizmą. Teksto autorius First Things redaktorius R. R. Reno atskleidžia raciją, kuria remiasi šiuolaikinio liberalaus elito konsensusas ir kodėl jis veda į vadinamąjį „populistinį“ paprastų žmonių sukilimą. Kartu šis tekstas yra ir apie tai, ko šiandien nenori pripažinti liberalių pažiūrų katalikai, taip nemėgstantys katalikų „nacionalistų“ ir „tradicionalistų“.
1991 m. gegužės 3 d. Afrikos žurnalistai, susirinkę sostinėje Namibijoje į regiono seminarą apie nepriklausomas ir pliuralistines informacijos priemones, pasirašė Windhoeko deklaraciją, skatinančią visų pasaulio šalių valstybes užtikrinti spaudos laisvę ir demokratiją.
Ši deklaracija tapo pirmuoju dokumentu, kuriame reikalaujama suteikti viso pasaulio žmonėms laisvę viešai išsakyti savo nuomonę ir turėti priėjimą prie įvairių nepriklausomų informacijos šaltinių (deklaraciją skaityti ČIA).
