Visa tai, ką mes apytikriai vadiname leftizmu su dėmesį labiausiai prikaustančiomis tokiomis jo grožybėmis kaip atmetimo subkultūra, homoseksualizmo propaganda, šeimos privatumo naikinimu ir apskritai šeimos sąvokos devalvavimu, o ypač žmogaus teisių koncepto profanavimu yra nešvankus galios žaidimas, kurį didžioji dalis žmonių priima kaip stichinę nelaimę, dėl pasiteisinimo bent prieš save retoriškai klausdami – o ką aš galiu padaryti?
Dažniausiai sutinkamas, jau trafaretu tapęs posakis byloja, kad visa tai yra baisuokliška mėšlo krūva, tačiau esą geriausiai būtų ją apeiti tylomis, pabandžius neišsimėšlint pačiam, neįminant į teritoriją užminavusias krūvas. Tačiau tuo ir naudojasi profesionalūs mėšlinčiai, dresiruodami populiaciją elgtis taip, kad neužsirautų (žodelytis iš jų žargono) naujų ideologinių draudimų draustinyje, siekdami išugdyti jiems absoliučiai paklusnų, naujojo nuolankumo dvasioje užraugtą žmogų.
Tai, ką apytikriai vadiname leftizmu su visomis jo grožybėmis neabejotinai yra Vakarų civilizacinius pagrindus naikinanti, jau įsisiautėjusi erozijos stichija. Kita vertus, dabar užduokime sau truputį sunkesnį klausimą – iš kur atsiranda tokia normalių refleksų visuomenės pagrindus trupinanti stichija, kas lemia užkrato pasidauginimą?
Kartais žmonės, žiūrėdami į amaro apnaikintus sodus, naiviai klausia – iš kur atsiranda tas amaras, ar iš niekur?.. Žinia, niekas iš nieko neatsiranda, o amarą soduose užveisia skruzdėlės, – štai taip.
