fsspx.lt
Profesorius Roberto de Mattei, knygų „Vatikano II Susirinkimas (nerašyta istorija)“ ir „Tradicijos apologija“ autorius, mielai sutiko atsakyti į DICI klausimus, kilusius pasibaigus Vyskupų sinodui šeimos tema.
Antrąją dalį skaitykite ČIA.
Į kritinį straipsnį, kuriame buvo išreikštos abejonės Tomo Vilucko bažnyčios vizijos suderinamumu su Kristaus ir Katalikų bažnyčios mokymu, o pats autorius pakviestas diskutuoti, Tomas Viluckas atsiliepė dviem straipsniais.
Pirmajame jų – „Bažnyčios skelbiama išlaisvinimo žinia yra klampinama teologinėje kazuistikoje“ – Tomas Viluckas atsakė į šią kritinę pastabą ir klausimą:
propatria.lt
Katalikai atrodo sutrikę. Kaip vertinti pasibaigusio vyskupų sinodo šeimos klausimais rezultatus? Nors sinodas sušauktas svarstyti įvairiausių šeimų sielovados aspektų, garsiausiai nuskambėjo du skandalingiausi jame kelti siūlymai: švelninti homoseksualių santykių pasmerkimą ir leisti Komuniją priimti antrą civilinę santuoką sudariusiems katalikams. Pirmuoju klausimu sinodas nepriėmė jokių pakeitimų, o štai dėl antrojo netyla diskusija.
Pro Patria
Vatikane vėl vyksta vyskupų sinodas šeimos klausimais. Nors jo sprendimai tebus rekomendaciniai, viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys krypsta link Romos. Kas su baime, o kas su viltimi laukia doktrinos ar bent pastoracinės praktikos pokyčių Komunijos „persituokusiems“ ir požiūrio į homoseksualius santykius srityse.
propatria.lt
Sekmadienį Romoje pasibaigus šeimos klausimams skirtam vyskupų sinodui, viešojoje erdvėje nesiliauja svarstymai, kas per tris savaites trukusį susirinkimą iš tikrųjų buvo nuspręsta.
Didžiausias diskusijas kelia baigiamojo sinodo dokumento 84–86 paragrafai, kuriuose nagrinėjami išsiskyrusiųjų ir naujas civilines santuokas sudariusių katalikų sielovados klausimai. Didelei daliai konservatyvių komentatorių džiaugiantis tikru ar tariamu baigiamojo dokumento ortodoksiškumu, liberalūs hierarchai kalba apie tai, kad sinodas atvėrė galimybę jų trokštamoms reformoms.
2) Ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?
„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 28)
3) Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.
„Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9)
„Ateitis“ | 2015 m. Nr. 7
Tiesos.lt skaitytojams siūlome paskaitą, skaitytą Alytuje 2015 metų birželio 27 dieną vykusiose Lietuvos jaunimo dienose.
Kalbėjimas apie tautiškumo, patriotizmo ir katalikiškos moralės ryšį šiandien dažnai įsipainioja klaidinančio žodyno voratinkliuose. Tautiškumas, patriotizmas ir katalikybė yra tarsi ir kasdienės kalbos žodžiai. Sakome juos dažnai nesusimąstę ir kartais juos vartodami klystame. Paradoksalu, tačiau būtent kasdienėje buitinėje vartosenoje tokie žodžiai kaip tautiškumas yra suvokiami daug taikliau nei daugelio mokslininkų, siekiančių suteikti jiems naujas, nepagrįstas ir iškreiptas reikšmes. Lygiai tas pats pasakytina ir apie katalikybės ir patriotizmo santykį.
Vatikano radijas
Anglakalbis interneto dienraštis „NCR“ paskelbė ilgą ir išsamų pokalbį su arkivyskupu Stanislawu Gądeckiu, Lenkijos Vyskupų konferencijos pirmininku, apie šeimos temą Sinode ir daug platesniame kontekste.
Štai kelios arkivyskupo mintys.
Bernardinai.lt
Sveikatos apsaugos ministerija pateikė Seimui Dirbtinio (ar pagalbinio) apvaisinimo įstatymo projektą, paskelbdama, kad dabar nevaisingų šeimų ateitis parlamentarų rankose. Net sunku patikėti, kad per daugiau nei dvylika metų nuo to, kai pirmą kartą buvo pasiūlyta, kaip derėtų reglamentuoti dirbtinio apvaisinimo sritį, nesugebėta teisiškai sureguliuoti šios srities.
Kiekvienam skelbiančiam savo mintis viešumoje yra malonu sulaukti argumentuotos reakcijos. Esu pagerbtas, kad ir mano neseniai išreikštos mintys apie šiuo metu Vatikane vykstantį vyskupų sinodą šeimai sulaukė atgarsio iš gerbiamo daktaro Laisvūno Šopausko. Tuo labiau, kad procesų vykstančių Bažnyčioje visuotiniu ir lokaliu lygmeniu analizavimas vis dar nėra įprastas reiškinys lietuviškoje viešoje erdvėje.
Noriu išsyk patikslinti du dalykus.
Pirmiausia, kadangi gerbiamas L. Šopauskas ne sykį savo svarstymuose apeliavo į mano asmeninę nuomonę, tai toliau dėstydamas mintis leisiu sau reikšti ne vien ekleziologinius ar pastoracinius argumentus, bet ir subjektyvius, kartais emocinius pastebėjimus.
Kitas dalykas – esu už santuokos neišardomumą, priešingu atveju, pats nebūčiau žengęs prie altoriaus. Tokia santuoka yra bet kokios bendruomenės tvarumo pagrindas. Bažnyčia negali išsiginti šio idealo, beje, to ji ir nesiruošia daryti.
Mano oponento kritika reikalautų išsamių analizių, kurių neįmanoma pateikti dėl interneto specifikos, todėl teks apsiriboti atsakymais į man iškeltus klausimus, kurių esminiai yra trys.
