Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“
Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.
Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.
Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlysti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.
Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“
Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.
Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave“.
Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kitus jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. (Mk 10, 17–30)
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzaus Kristaus malonės apsaugoti nuo pagundos galvoti, kad amžinąjį gyvenimą „laimėsim“ savo jėgomis… Taip, daug kas priklauso nuo mūsų – nuo mūsų asmeninių pastangų, nuo troškimo Juo sekti, Jo mokymu gyventi, tačiau išganymas yra mane mylinčio Dievo rankose… Tai Jo dovana. Ir ačiū Dievui!
