alkas.lt
Dažnai tenka girdėti prašymus apibrėžti vieną ar kitą politikoje naudojamą sąvoką. Pasitaiko, jog žmonės svaidosi žodžiais be rimtesnio jų turinio apmąstymo, o kartais įvardija save vienaip, kai kiti juos linkę vadinti visai kitaip. Taigi – kas yra patriotas, tautininkas, nacis, kosmopolitas, vatnikas? Pamėginkime tai apibrėžti.
2) Ar T. Viluckas siūlo Bažnyčiai svetimavimą ir ištvirkavimą nebelaikyti nuodėmėmis, ar tiesiog nustoti rūpintis sielų išganymu?
„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę“ (Mt 21, 28)
3) Būtų įdomu sužinoti, ką T. Viluckas mano apie Kristaus mokymo ir jo paties turimos Bažnyčios vizijos suderinamumą.
„Dievas sušaukė sambūrį tų, kurie tikėdami žvelgia į Jėzų kaip išganymo nešėją bei vienybės bei taikos pradmenį, ir sudarė iš jų Bažnyčią, kad visiems ir kiekvienam ji būtų regimas šios išganingos vienybės sakramentas. Skirta paplisti po visus kraštus, ji įžengia žmonijos istorijon, drauge peržengdama laiko ir tautų ribas. Žengdama per gundymus ir išmėginimus Bažnyčia Viešpaties pažadėtosios Dievo malonės dėka yra stiprinama, kad dėl kūno silpnybės neprarastų tobulos ištikimybės, bet išliktų verta savo Viešpaties sužadėtinė ir Šventosios Dvasios veikimu nesiliautų atsinaujinusi, kol per kryžių pasieks laidos nepažįstančią šviesą.“ (Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 9)
Spalio 2 d. katalikai mini Angelų Sargų šventę. Ta proga siūlome žymaus amerikiečių autoriaus filosofo Peterio Kreefto parengtą Trumpą angelistinės filosofijos kursą, išspausdintą klausimų atsakymų knygoje „Angelai (ir demonai). Ką mes iš tikrųjų žinome apie juos?“ (Katalikų pasaulio leidiniai, 2008 m.)
Bernardinai.lt
Prieš kurį laiką buvo paskelbta, kad Jeruzalės ligoninėje mirė šešiolikmetė Shira Banki, mirtinai sužeista Yishai Shlisselio, kuris ją užpuolė su peiliu gėjų parado metu. Užpuolikas, kuris tvirtino, jog vykdo Dievo valią, taip pat dar sužeidė kelis kitus parado dalyvius. Judėjų bendruomenė pasmerkė šį nusikaltimą, tačiau toli gražu ne visi komentatoriai internete Rusijoje buvo tiek pat išmintingi. Kai kurie jų net paskelbė žudiką didvyriu ir kovotoju už tikėjimą. Esą nėra kurti Sodomą ir Gomorą šventajame mieste.
Bernardinai.lt
LR Seimo Rudens sesijoje turėtų būti svarstomas Dirbtinio (ar pagalbinio) apvaisinimo įstatymo projektas. Net sunku patikėti, kad per daugiau nei dvylika metų nuo to, kai pirmą kartą buvo pasiūlyta, kaip derėtų reglamentuoti dirbtinio apvaisinimo sritį, nesugebėta to padaryti. Diskusijos buvo itin emocingos, politikai varžėsi, kas labiau nori padėti žmonėms, tačiau, regis, visa energija būdavo išeikvojama ginčams, o ne pastangoms įteisinti bent tas reglamentacijas, dėl kurių visi sutaria. Tikrai keista, kai bandoma aiškinti, jog esą Lietuva konservatyvus, katalikiškas kraštas, kad Bažnyčia esą daro spaudimą politikams. Dera pabrėžti, kad Katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchai, kurie išreiškė pilietinę poziciją diskusijose, niekada neprieštaravo tam, jog reglamentacija šioje srityje būtina, tačiau jie atkreipė dėmesį, kad ši reglamentacija turėtų būti persmelkta pagarbos gyvybei dvasia, o ne žvelgtų į vaiko pradėjimą kaip į išskirtinę techninę problemą, pasitelkus vartotojiško mentaliteto žodyną.
Pro Patria
Nors dauguma JAV senatorių balsavo už tai, kad Planuotos tėvystės organizacija nebebūtų finansuojama valstybės, nepavyko pasiekti reikiamo 60 balsų skaičiaus, kad įstatymas būtų laikomas priimtu.
53 senatoriai balsavo už, 47 – prieš, vienas senatorius susilaikė.
Net jei įstatymas ir būtų priimtas, šalies prezidentas Barackas Obama teigė, kad yra pasiruošęs jį vetuoti. Tam, kad įstatymas būtų priimtas nepaisant prezidento veto, reikia bent 66 senatorių balsų.
Keturias pagrindines dorybes: teisingumą, išmintį (protingumą), drąsą (tvirtumą) ir nuosaikumą (susivaldymą, santūrumą) – išskyrė ne tik Platonas ir kiti graikų filosofai. Jos minimos Šventajame Rašte. Jos pažinios žmogaus prigimčiai, kurią sukūrė ne Platonas, o Dievas. Platonas tik jas įvardijo, bet jo nuopelnai dorai tokie, kokie Niutono: atrasti ir surašyti reiškiniui būdingi dėsniai.
Šios dorybės vadinamos pagrindinėmis, kardinaliomis (lot. cardo – vyris, ašis). Apie jas sukasi visos kitos dorybės. Ir smulkesnės, kylančios iš pagrindinių, ir didesnės (trys „teologinės dorybės“), šių dorybių žiedas.
Bernardinai.lt
Stačiatikio mąstytojo apmąstymai apie tikėjimo pagrindus ir krikščionių požiūrį į gyvenimą, pačius save ir supantį pasaulį.
Mūsų pasaulis sukurtas Dievo – jame yra tikslas ir sumanymas, viltis ir paskirtis. Žmogui skirta viešpatauti – tai yra jo sprendimai sukelia realių pasekmių jam pačiam ir visam pasauliui. Mes galime griauti ir kurti, gelbėti ir pražudyti. Mums suteikta laisvė ir atsakomybė.
„Atodangos“ | „XXI amžius“ | 2006 m. birželio 1 d.
Šiandien Lietuvoje daug kalbama apie tai, jog dauguma mūsų valstybės pareigūnų vykdo deklaratyvią politiką, nesivadovauja moraliniais imperatyvais, yra susikompromitavę, „susitepę“, siekia trumpalaikių ir toliau asmeninių interesų nesiekiančių tikslų. Viešojoje erdvėje diskutuojama apie moralinių vertybių pripažinimo politikoje stygių. Tačiau kas yra morali politika ir ar apskritai politika gali būti morali?
Apie moralią politiką bei vertybinio pagrindo nebuvimo politikoje priežastis siūlome pokalbį su filosofu prof. Alvydu Jokubaičiu.
Liepos 10 d. profesoriui Juozapui Girdzijauskui būtų sukakę 80 metų.
„Mūsų Jūzaps – lietuvių kultūros tanks“, – įsišnekus apie profesorių Juozą Girdzijauską, pakeltu balsu pokalbį užviršuodavo Juozas Aputis.
O ką pasakyti daugiau, kokiais žodžiais prabilti apie artimiausią bičiulį? „Geniuk, juk aš visai ne toks, kokį tu nori mane pavaizduoti“, – pasakytum ramiu neužgaulingu balsu. Bet mudu juk, niekas nenuginčys, gimėme tais pat metais ūksmingų girių, pelkių ir giraičių apgaubtoj Paupio parapijoj, braidžiojom po Šlynos, Šaltuonos ir Bebirvos upių vandenis. Abiem kėlė širdies virpulį Petro ir Pauliaus vardais pavadinti parapijos varpai, kviesdami į Parcinkulės atlaidus, mišparus, gal net ta pati gegutė Velykų rytą žatamsiais einant pro Karališką girią, į Prisikėlimą, iškukavo likimą. Pagrioviuos tebetirpo pusnys, o mudu rausėmės kišenaitėse smulkiųjų atsidėkoti gegutei už iškukuotą laimę… Juk visa tai tebegyvena ne šalia mūsų, o manyje. Tą saulėtą vasaros dieną Tu parėdytas mamos siūtu baltu kostiumėliu. Tebestovim vaikų rate, apsupusiam medinę bažnytėlę, laukdami sakramentų sutvirtinimo. Už nugarų – tėvų kviesti globėjai. Prie šventoriaus, klevuko pavėsy šnekučiuojasi mudviejų mamos, o anapus tvoros dulkių debesis kelia nerimstantys eržilai ir trakėnai, pakamanoti žalvario apynasrėm, į kaseles supintais karčiais, sunkiai tramdomi balnuose įsitvirtinusių jaunų raitelių ąžuolų vainikais per petį. Visi kaip stebuklo laukiam nuo Eržvilko ar Viduklės pusės vieškely pasirodančios vyskupo karietos. Pasibaigus ceremonijom, mamos atsišnekėjusios pastebi nuobodžiaujančius vaikus ir liepia susipažinti. Tu panarinęs galvą atkiši ranką, ir tylim; svetimi – gimtines skiria Karališkoji – Barčinė. Tavo Kalupiai nuo mano slenksčio už trijų varstų – tolimas užsienis. Dar tolimesnis į Rytus nugurmėjęs frontas, kaip ir nejautėm jo dundėjimo, nors raudonoji okupacija jau beldėsi į Lietuvos prieangį.
