Filosofija ir etika

Rimvydas Stankevičius | „Respublika“

[em]Su vaikų ir suaugusiųjų visuotinai pripažinta poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite apie atšiaurias gyvenimo patirtis pasišnekėti užsimaniau perskaitęs ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jos poezijos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurioje – artimųjų netektys, tremtis, šulinin sumesti generolo Kazio Skučo ordinai… Ir visa tai vainikuojančios eilutės: „Neišdavus gyvų – ir mirusių neišduosiu.“[/em]

Bernardinai.lt

Politinio ginčo ypatybė – oponentas įprastai suvokiamas kaip niekšas arba, geriausiu atveju, kvailys. Politiniai oponentai turi būti ne tik klystantys žmonės, tačiau taip pat niekšai. Beje, kas įdomu, oponento kalte vadinama tai, kas sau priskiriama kaip nuopelnas: mes šloviname mūsų drąsių ir išradingų žvalgų nuopelnus ir bjaurimės esą klastingais ir moralinių principų neturinčiais priešininkų žvalgais.

Kodėl svarbu tikėti, kad oponentas ne tik neteisus, o yra būtent niekšas? Tam yra priežasčių.

Bernardinai.lt

[em]Autorius yra sportininkas ir filosofas. Jis yra filosofijos profesorius Vokietijoje, parašęs daugiau nei 80 akademinių knygų, taip pat ir 1960 metų Olimpiados prizininkas bei daugkartinis akademinio irklavimo Europos čempionas.[/em]

Kartą jaunystėje, kai buvau kur kas gudresnis nei dabar, žymiai gudresnis ir apsukresnis, nes kvailas padariau kažką tokio nelabai gero, savanaudiško. O kai mama, lietuvių kalbos mokytoja, ėmė man priekaištauti, jog negražu, sūneli, jog negerai, ėmiau atsikalbinėti: ai, mama, nieko tokio, juk nieko blogo nepadariau.

Teisingumas yra kiekvienos visuomenės kertinis akmuo. Tai buvo akivaizdu vakarietiškos politinės filosofijos pamatus klojusiems senovės graikams, tai po ilgų klajonių turėjo pripažinti ir šiuolaikinė politinė teorija. Pasak vieno generolo, durtuvai šių dienų pasaulyje yra svarbus argumentas. Juos pasitelkus galima pasiekti beveik viską, tačiau sėdėti durtuvų soste neįmanoma. Jei politinė valdžia remiasi vien prievarta, tai vargu ar galima kalbėti apie visuomenę ir valstybę, veikiau apie plėšikų gaujos užgrobtą miestą. Kiekvienas valdovas šalia jėgos argumentų turi surasti ir kitų, kurie paaiškintų, kodėl pavaldiniams dera paklusti valdžiai. Kuo teisingesnė atrodo valdžia, tuo ji galingesnė bei mažiau prievartos jai tenka taikyti, kad išliktų. Kita vertus, sutarti, kad valstybė turi būti valdoma teisingai, tėra pirmas žingsnis. Sunkiau sutarti dėl to, kaip tvarkomą valstybę galima vadinti teisinga.