Šiandien, 13 val., tylos minute Lietuva pagerbs kruvinojo penktadienio Paryžiuje aukas
Lietuvoje pirmadienį 13 val. skelbiama tylos minutė teroro išpuolių aukoms pagerbti.
Kviečiame prie jos prisijungti malda.
Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia.
Tegul ilsisi ramybėje. Amen.
Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13, 24–32)
Laukdami galutinio Dievo triumfo žmonijos istorijos pabaigoje melskimės už Lietuvą Tiesoje. Dar kartą patyrę dramatišką gyvenimo trapumą puoselėkime Viltį – ji įsišaknijusi Jėzaus Kryžiuje, kuris liudija Jo tikėjimą žmonija ir kiekvienu žmogumi atskirai.
Jėzus sugrįžti gali bet kada ir mūsų gyvenimas yra Jo rankose: Jis mums jį davė, jis gali mus bet kada pasišaukti, net ir staiga, neperspėjęs. Ruoškimės. Būkime pasirengę.
Nors pasaulis jau ima ruoštis Kalėdoms, vis dėlto prasminga dar kartą apmąstyti „Gyvybės duonos“ temą, Tiesos.lt portale nagrinėtą turbūt ne kartą, paskutinįkart neseniai Leto Palmaičio straipsnyje. Norėtųsi kai ką iš šio straipsnio paryškinti ir aiškiau išplėtoti pačią aukos esmę.
Dažniausiai auka pavadinamas tas, kuris nekaltai nukentėjo. Šiais laikais aukos, kaip savanoriško gėrio dalijimo, samprata ir iniciatyva blėsta.
Pats žodis „auka“ kilęs iš gr. euche, reiškiančio maldą, prašymą. Lot. offere < offeritum reiškia dovanojimą. Lenkų ofiara pateko į mūsų kalbą (M. Daukšos vartojama „afiera“). Nuo XVIII a. pab. imta vartoti „auka“. Dabar aferos ir aukos semantiniai laukai tiek išsiskyrę, kad paradoksaliai sakoma „aferos auka“.
Kaip ten bebūtų, bet profaninė aukos reikšmė turi kilti iš sakralinės, o ne atvirkščiai, nes, glaustai kalbant, ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų.
Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44).
Melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje prašykime Jėzų, kad nepristigtume Dievo vaikų drąsos Jį išpažinti, Juo sekti, į Jo rankas save atiduoti. Kaip ir Jis – mylėti iki galo, aukoti ne tai, kas atlieka, o visą save.
„Tiesos.lt“ jautriai reaguojant į krikščionybės situaciją dabarties epochoje, drįsčiau įsiterpti dėl jau daug amžių egzistuojančių nesutarimų tarp apaštalinės nikėjiškos krikščionybės ir vėlesnių protestantiškų denominacijų. Skaitytojų komentarai rodo, kad Lietuvoje linkstama sieti krikščionybę su išorinėmis apeiginėmis apraiškomis, o esminiai dalykai dažnai net nežinomi, painiojamasi tarp katalikiškų ir nekatalikiškų požiūrių. Kalbant apie Komuniją, turimas galvoje tik Švč. Sakramentas, bet iš tikrųjų Komunija yra bendrystė JHS Išganomajai Aukai pačia plačiausia krikščionybės esmės prasme.
Vatikano radijas
Bažnyčia privalo tarnauti, dėl to vyskupai ir kunigai, pašaukti būti joje tarnais, turi atsispirti karjerizmo pagundai, neturi būti prisirišę prie pinigų. Apie tai popiežius Pranciškus kalbėjo penktadienio rytą aukodamas šv. Mišias Vatikano Šv. Mortos svečių namų koplyčioje.
„Šios dienos liturgijoje matome du tarnus – uolųjį Evangelijos tarną apaštalą šv. Paulių ir gudrų, nesąžiningą tarną, apie kurį kalba Jėzus šios dienos Evangelijoje. Tarnaudamas Evangelijai, skelbdamas Kristų apie jį dar negirdėjusiems pagonims, Paulius nesiekė sau garbės ar naudos. Kiek džiaugsmo, – sakė Pranciškus, – kai šiandien tenka susitikti su Pauliaus pavyzdžiu tarnaujančiais misionieriais. Sakau jums – kiek džiaugsmo. Mane visada giliai sujaudina kai čia Mišiose dalyvavęs kunigas pasako: „Tėve, atvykau aplankyti saviškių; jau 40 metų esu misionierius Amazonijoje“. Arba vienuolė prisistatydama sako: „Jau 30 metų dirbu ligoninėje Afrikoje“. Arba kai matau visada besišypsančią seserį, jau 30 ar 40 metų dirbančią ligoninėje su neįgaliaisiais. Tai yra tikras tarnavimas. Tai yra Bažnyčios džiaugsmas. Eiti vis pirmyn, eiti tolyn, atiduoti visą gyvenimą. Taip tarnavo Paulius“.
Bernardinai.lt
Sekmadienio pavakare popiežius Pranciškus nuvyko į istorines „Campo Verano“ kapines, kurios siekia Romos imperijos laikus. Viena iš „Campo Verano“ komplekso dalių – šv. Lauryno už Mūrų bazilika, skirta III amžiaus vidurio kankiniui ir šventajam.
Šventumas buvo pagrindinė popiežiaus Pranciškaus laikytų šv. Mišių per Visų Šventųjų iškilmes pasakytos homilijos tema, kurioje buvo pasiremta „Kalno pamokslu“ – Evangelijos skaitiniu apie palaiminimus, kuriuos Jėzus išdėstė savo mokiniams. Jei šventumas yra kelias į Dangų, tai Pranciškus itin pabrėžė, kad tai yra ir laimės, laimingumo kelias: kas laikosi palaiminimų, tas yra, anksčiau ar vėliau taps laimingu.
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).
Šiandien, švęsdami Visų šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.
Pasitikėdami šiuo pažadu melskimės už Lietuvą Jo tiesoje ir prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi, ko norime tuokart.
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė:
„Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jei bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).
Šiandien, švęsdami Visų šventųjų iškilmę ir Vėlinių išvakarėse lankydami artimųjų kapus, kaip niekada esame kupini ryžto gyventi Jo palaiminimais – rinktis kelią, kiekvieną parvesiantį į Tėvo namus.
Pasitikėdami šiuo pažadu melskimės už Lietuvą Jo tiesoje ir prašykime Jėzų atverti mus Jo malonei, kad liktume ištikimi tam, ko trokštame labiausiai, užuot rinkęsi, ko norime tuokart.
Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklas elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus) sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“.
Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“. Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“. Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Drąsos! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus. Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“. Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)
Tikėjimas gydo. Tokia yra šio Evangelijos pasakojimo apie Bartimiejų Geroji Naujiena.
Melsdamiesi už Lietuvą tiesoje prašykime Jėzų sustiprinti mūsų tikėjimą ir suteikti drąsos Juo sekti – su pasitikėjimu ieškoti Jo išganingojo išgydymo: kad nebeliktume akli, kad galiausiai išvystume – ne savo tamsą, o Jo šviesą.
