Vydui Gedvilui
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Algirdui Butkevičiui
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
Dėl čečėnų vaikų laikymo Lietuvoje
2013 m. birželio 12 d.
Be žmogiškojo veido
Tokios nežmoniškos istorijos Lietuvoje dar nebuvo, neteko girdėti, kad taip galėjo nutikti kur nors demokratinėje valstybėje pasaulyje. Elementarus žmoniškumas ir padorumas buvo žinomas netgi Lietuvos okupacijos metais, o šiandien visam pasauliui pademonstruojame akivaizdų Lietuvos ir tarptautinės teisės nesilaikymą. Biurokratiniai niuansai ir negarsinamos priežastys paneigia bet kokį padorumą.
Deja, reikia pasakyti, kad ne vienoje Lietuvos valstybės įstaigoje pilietis susiduria apskritai su tokia nesiskaitymo praktika. Ir visuomet jam bus nurodytas punktas pagal kurį Lietuvos pilietis bus paverstas nieku, pasijaus, kad valdininkas yra lyg visagalis priešas ir neprivalo tau padėti, nors įstatyminiai jo veiklos principai primygtinai reikalauja žmogiškojo veido, bet jis principus sutryps ir pateiks abejotinos prasmės ir reikšmės paragrafą. Tai sisteminė kasdieninė valstybės griovimo ir žmogaus teisių problema, nes valdininkas atsakomybės, išskyrus už nedažnus, viešus ir akivaizdžius skandalus, neturi.
Lietuvoje po karo buvo priglausta daug iš Rytų Prūsijos nuo karo pabėgusių vokiečių vaikų (vilko vaikai). Prisiminkime netgi atvejį, kuomet Lietuvos kolaborantas A. Sniečkus 1945 m. sausio mėnesį, dar nesibaigus karui, organizavo lietuvių vaikų, atsidūrusių per karą Rusijoje iš Palangos ir Druskininkų vasaros pionierių stovyklų, parvežimą traukiniu į karo išvargintą Lietuvą. Debiosuose, Udmurtijoje ir kitur, buvo 6 lietuviškos mokyklos tiems vaikams, vienok visiems buvo Tėvynės šauksmas.
Dabar čečėnų vaikus Lietuvos institucijos pasisavino ir neleidžia nei susitikti motinoms iš Čečėnijos, nei aptarti klausimų dėl jų ateities sąsajų su Čečėnija, nenurodant priežasčių, kodėl čečėnų vaikams nereikalinga Tėvynė. Mums sunku konkrečiai nurodyti pareigūną ar pareigūnus, bet praktinį bendravimo su vaikais draudimo sprendimą padarė Lietuvos konsulato pareigūnai Maskvoje. Manome, kad tokį toną davė Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius, kuris buvo informuotas apie problemą ir patirta jo išankstinė neigiama nuostata dėl čečėnų vaikų grįžimo į Tėvynę svarstymo, taip pat URM konsulinio skyriaus vadovas A. Pulokas.
Čečėnų vaikų atsiradimas Lietuvoje – humanitarinė misija
Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinių ryšių su Čečėnijos Respublika Ičkerija grupė ir Tarptautinė parlamentarų grupė Čečėnijos problemoms po pirmojo (1994–1996 m.) ir antrojo (1999 m.) Rusijos karo Čečėnijoje prisidėjo prie grupės čečėnų vaikų humanitariniais tikslais atvykimo į Lietuvą. Praktiškai ilgainiui čečėnų vaikai vieni atvykdavo, kiti išvykdavo iš Lietuvos į namus, kadangi Gatajevai tai spręsdavo išimtinai savo nuožiūra su niekuo nederindami.
Po 2008 m. Gatajevų šeimos teisinių problemų, kurios yra dar ir dabar teisme neužbaigtos, „Vilniaus SOS vaikų kaime“ atsidūrė 6 tos šeimos vaikai. Gavus tų vaikų motinų prašymus ir pasitarus su čečėnų diaspora Lietuvoje, buvo pasiūlyta apsvarstyti ir surasti galimybę tuos vaikus grąžinti į Tėvynę.
Čečėnų motinų maldavimai
Atsišaukusios dvi tų vaikų motinos laiškais kreipėsi į Lietuvos institucijas dėl Lietuvoje esančių jų vaikų.
2011-06-27 motina Marina Jandyjeva laišku kreipėsi į Lietuvos Migracijos departamentą dėl dukters Dali Jandyjevos, kuri Gatajevų buvo neteisėtai užregistruota pradžioje Danos Dikojevos, o vėliau – Chedos Činchojevos vardu. Laiške ji nurodo buvusias savo sunkias gyvenimo aplinkybes, naivų tikėjimą Gatajevais ir jų klastą, dukters be jos leidimo išvežimą iš Čečėnijos, nors iki tol ji dukrą ten lankydavo. Dėl išvežimo galima paaiškinti, kad Gatajevams reikėjo turėti daugiau „sielų“, nes nuo to priklausė gaunamas materialinės paramos dydis.
2011-06-27 dėl aptariamų vaikų į Lietuvos Vidaus reikalų ministrą R. Palaitį raštu kreipėsi Tarpregioninės visuomeninės organizacijos Šiaurės Kaukazo taikos centras pirmininkė A. Malsagova.
2011-07-05 motina Zulaj Idigova raštu kreipėsi į Lietuvos migracijos departamentą dėl savo sūnaus Suliman. Dėl sunkių aplinkybių sūnų buvo atidavusi Gatajevams, ji jį lankydavo, bet vėliau buvo išvežtas iš Čečėnijos. Ar buvo atsakyta į paminėtus prašymus mums nežinoma, bet dviejų metų padėties užkonservavimas leidžia manyti, kad problemos svarstymas ir sprendimas piktybiškai užblokuotas.
Kas formuoja Tėvynės atsisakymą?
„Vilniaus SOS vaikų kaimo“ direktorius Dainius Miežys sako: „…čečėnų vaikai jaučiasi gerai, priprato naujoje vietoje…“, „…jau pusantro mėnesio tie vaikai mokomi čečėnų kalbos ir papročių“, „Jie nėra pareiškę noro grįžti į tėvynę ir nori likti Lietuvoje.“
Primintina, kad čečėnės mergaitės, esančios Vilniuje nemoka čečėnų kalbos, nežino savų papročių, tradicijų, religijos, savo tautos geografijos, istorijos, artimųjų žmonių, gimtos aplinkos, Tėvynės, kai kurios sakosi esančios lietuvės, nepripažįsta Alacho ir pan. Galima numanyti, kad joms tai buvo įteigiama. Pagalvokime, ar taip savarankiškai gali išsamprotauti pačios 12–13 metų mergaitės.
Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos tinklalapyje yra moto: „Vaikams privalome duoti du dalykus – šaknis ir sparnus“. Galima paklausti šios institucijos vadovės Odetos Tarvydienės: ką tai reiškia čečėnų vaikams, jeigu jie auga mankurtais – be čečėniškų šaknų ir sparnų? Ir kas turi tokią teisę primesti ir įtvirtinti šiems vaikams ir čečėnų tautai? Tariama nuo šių metų balandžio mėnesio 2 val. trukmės čečėniškos savaitinės valandėlės be kasdieninio čečėniško bendravimo tėra prasmės fyglapis.
Kaip žinoma, šių metų vasario mėnesį Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas apie šiuos vaikus kalbėjo su ministru L. Linkevičiumi. Lietuva problemą slėpė. Vėliau Rusijos spaudoje pasirodė informacija, kad Lietuva paprašė iš Rusijos duomenų apie tų vaikų tėvus ar gimines. Tai reikštų, kad galimai tėvams ir atiduotų, o kitus vaikus nusavintų. Kaip tai atrodo – pasiimti kitos pilietybės asmenis?
Uždraustas atstovų iš Čečėnijos pakvietimas į Lietuvą
2013-05-16 Seimo narys R. Kupčinskas ir signataras A. Endriukaitis raštu kreipėsi į Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos konsulinio departamento direktorių A. Puloką dėl vizų į Lietuvą 5 asmenims iš Čečėnijos gavimo esančių čia čečėnų vaikų reikalu. Pateikėme visų kviečiamųjų asmens dokumentinius duomenis. Buvo kviečiami:
Motina Zulai Idigova, kurios sūnus yra Vilniuje;
Motina Marina Jandyjeva, kurios duktė yra Vilniuje;
Gilani Daurbekov – Čečėnijos švietimo įstaigos Respublikinės mokyklos-internato vaikams našlaičiams, likusiems be tėvų priežiūros nr. 2 direktorius;
Aminat Malsagova – Tarpregioninės visuomeninės organizacijos Šiaurės Kaukazo taikos centro pirmininkė.
Dik Altemirov – Čečėnijos nevyriausybinių organizacijų sąjungos pirmininkas.
Tie žmonės pageidavo atvykti į Lietuvą, susitikti su Vilniaus SOS kaime esančiais čečėnų vaikais ir su Lietuvos pareigūnais apsvarstyti teisines, politines ir moralines galimybes tiems vaikams sugrįžti į Čečėniją.
Šie kviestieji asmenys Lietuvos konsulate Maskvoje 2013-05-23 gavo informaciją, kad minėtas mūsų 2013-05-23 kvietimas negautas. Ministras L. Linkevičius 2013-05-23 Seime žodžiu A. Endriukaičiui paaiškino, kad mes norime čečėnų vaikus „atiduoti Kadyrovui“, kad tai negerai, bet žadėjo reikalą pasiaiškinti. Iki šiol jis jokios informacijos nepateikė.
2013-05-24 čečėnų bendrijos Lietuvoje atstovė E. Saijeva el. paštu pakviestiesiems į Maskvą nusiuntė minėtą „negautą“ mūsų kvietimą ir atvykstančių asmenų sąrašą. Lietuvos konsulate kviečiamiesiems buvo paaiškinta, kad atsakymas bus pateiktas po 5 darbo dienų.
2013-05-24 užsienio reikalų ministro patarėjas D. Skusevičius A. Endriukaičiui žodžiu paaiškino, kad minėtas 2013-05-16 mūsų kvietimas į Maskvą buvo nusiųstas laiku, todėl išeitų, kad besikreipusiems Maskvoje Lietuvos konsulate buvo sąmoningai pasakyta netiesa.
Antanas Muralis, URM konsulinio departamento pavaduotojas, laikinai atliekantis direktoriaus funkcijas, 2013-06-11 informavo, kad mūsų „…raštas Lietuvos ambasadą pasiekė anksčiau, nei dėl vizų kreipėsi pareiškėjai…“. To paties rašto pradžioje nurodo, kad kviestųjų „…piliečių įgaliotas asmuo 2013-05-24 pateikė dokumentus Šengeno vizoms per Vizų centrą Maskvoje“. Neatsakyta, kada dokumentai pateko į Maskvą, kam juos turėjo pateikti Lietuvos URM. Nesinorėtų tikėti, kad kvietimas kažkur klaidžiojo, o tolimesnė vilkinimo procedūra paaiškintina teisinių atsisakymo duoti vizą priežasčių paieška.
Seimo nariui R. Kupčinskui Konsulinio departamento direktorius A. Pulokas paaiškino, kad minėtame kvietime nebuvo nurodyta kas apmokės atvykstančiųjų buvimo Lietuvoje išlaidas. Seimo narys R. Kupčinskas paaiškino, suprantama, kad išlaidas apsimokės patys atvykstantieji. Jeigu tai būtina, departamentas galėjo informuoti mus ir nuoroda būtų papildomai įrašyta.
Per 2 tūkst. km autobusu atvykę iš Čečėnijos 5 asmenys tebelaukė atsakymo Lietuvos demokratinėje institucijoje Maskvoje.
2013-05-30 kviestieji asmenys Lietuvos konsulate Maskvoje buvo antrąsyk informuoti, kad atsakymą gaus dar po 5 darbo dienų. Tai galima paaiškinti, jog tai yra vilkinimas, kad konsulatas, tikėdamasis, kad kviestieji žmonės, patirdami gyvenimo Maskvoje ekonominius sunkumus, grįš į Čečėniją, ir tuomet pareikš, kad būtume vizas davę, bet jie neatėjo atsiimti.
2013-06-07 po pietų Lietuvos konsulatas Maskvoje laukiantiems pasakė, kaip jie pranešė mums telefonu, kad vizos nebus išduotos pagal tai, kad kviečiamiesiems nebuvo nustatytas buvimo Lietuvoje tikslas ir sąlygos. Tikslą nustatėme mes 2013-05-16 prašyme, kitas sąlygas Seimo narys paaiškino A. Pulokui, nors logiškai, jeigu mes kviečiame, tai mes viskuo ir pasirūpinsime. Juk ne savarankiškai Čečėnijos žmonės prašymą pateikė, o pagal mūsų prašymą kreipėsi, todėl Lietuvos konsulato formuluotė dėl vizos išdavimo atsisakymo: „Jūs nepateikėte tikslo ir numatomo buvimo sąlygų pagrindimo“, kartojame, turėjo būti pateiktas ne kviečiamiesiems, o mums per 17 darbo dienų tų žmonių tąsymą Maskvoje.
Tokiu būdu kviečiamieji iš Čečėnijos asmenys neigiamą atsakymą gavo po 23 kalendorinių dienų nuo mūsų kvietimo Lietuvos URM užregistravimo, po 17 darbo dienų. Kviečiamieji asmenys Lietuvos konsulate neigiamą atsakymą gavo po 16 kalendorinių arba po 12 darbo dienų nuo jų asmeninio kreipimosi į Lietuvos konsulatą. Beje, nė vienas Lietuvos URM pareigūnas per visą nurodytą laiką daugiau mmūsų neinformavo dėl galimų formalių procedūrinių neaiškumų, pažeidimų, patikslinimų ar papildymų.
Klausimas: kodėl per 17 darbo dienų URM negalėjo Seimo nariui R. Kupčinskui ir signatarui A. Endriukaičiui nurodyti patikslinti, jeigu to logiškai reikia, patikslinti kvietimo turinį?
Akivaizdu, kad tai buvo padaryta piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, buvo paniekinti ir pažeminti į Lietuvą kviesti atvykti čečėnai. Jie patyrė didelį moralinį smūgį, o taip pat materialinius nuostolius. Nukentėjo Lietuvos politinis ir moralinis įvaizdis, įgavęs nežmoniškumo pavidalą. Įsivaizduokime, jeigu panašiomis aplinkybėmis Lietuvos vaikai būtų kokioje nors Afrikos šalyje ir mūsų motinos būtų taip paniekintos.
Tarptautinės teisės normų pažeidimas
Mums, Seimo nariui R. Kupčinskui ir signatarui A. Endriukaičiui, o taip pat kviestiems asmenims iš Čečėnijos, buvo šiurkščiai ir piktybiškai pažeistos tarptautinės ir Lietuvos teisės normos.
1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija
10 straipsnis „Saviraiškos laisvė“. „Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybių sienų“.
1959 m. Vaiko teisių deklaracija
3 principas: „Vaikas nuo savo gimimo turi turėti teisę į vardą ir pilietybę“.
6 principas: „Kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jam reikia meilės ir supratimo. Jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos; mažamečio vaiko, išskyrus išimtines aplinkybes, negalima išskirti su jo motina“.
1989 m. Vaiko teisių konvencija
Preambulėje. „Valstybės, šios Konvencijos dalyvės,
„…pripažindamos, jog vaikas, kad jis galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, turi augti šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą“;
„…deramai atsižvelgdamos į kiekvienos tautos tradicijų ir kultūros vertybių svarbą vaiko apsaugai ir harmoningam vystymuisi…“.
7 straipsnis. „1. Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir teisę jais rūpintis.“
8 straipsnis. „1. Valstybės dalyvės įsipareigoja gerbti vaiko teisę išsaugoti savo individualybę, įskaitant pilietybę, vardą ir šeimos ryšius, kaip tai numatyta įstatymu, neleisdamos neteisėto kišimosi.“
9 straipsnis. „Valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nesiskirtų su savo tėvais prieš jų norą /…/“.
10 straipsnis. „1. Vadovaudamosi valstybių dalyvių įsipareigojimų pagal 9 straipsnio 1 punktą, vaiko ar jo tėvų pareiškimus dėl įvažiavimo į valstybę dalyvę arba išvykimo iš jos šeimos susijungimo tikslu valstybės dalyvės turi svarstyti humaniškai, operatyviai ir priimti teigiamą sprendimą.“
11 straipsnis. „1. Valstybės dalyvės imasi priemonių kovai su neteisėtu vaikų perkėlimu ir negrąžinimu iš užsienio.“
20 straipsnis. „1. Vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali būti tokioje aplinkoje, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.“
„2. Valstybės dalyvės, vadovaudamosi savo įstatymais, rūpinasi tokio vaiko priežiūros pakeitimu.“
„3. Tokia priežiūra gali apimti perdavimą perauklėti, „kafalą“ pagal islamo teisę, įvaikinimą arba, esant reikalui, atidavimą į atitinkamas vaikų priežiūros įstaigas. Pageidautina, svarstant pakeitimo variantus, atsižvelgti vaiko auklėjimo paveldimumą, jo etninę kilmę, religinę ir kultūrinę priklausomybę ir gimtąją kalbą.“
22 straipsnis. „2./…/valstybės dalyvės /…/ remia pastangas ginti tokį vaiką, teikti jam paramą ir ieškoti kiekvieno vaiko bėglio tėvų ar kitų šeimos narių, kad būtų galima grąžinti vaiką į šeimą.“
Lietuvos Respublikos teisės normų pažeidimai
Lietuvos Respublikos Valstybės politikų elgesio kodeksas
Įžvelgiame požymius, kad URM pareigūnai savo veikimu ir neveikimu pažeidė šio kodekso straipsnius:
4 straipsnis. „Valstybės politikų elgesio principai, kuriais viešajame gyvenime valstybės politikas privalo vadovautis.
1) pagarba žmogui ir valstybei – laikosi žmogaus teisių ir laisvių ir jas užtikrina, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija ir teise, didina pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis;
2) teisingumas – vienodai tarnauja visiems žmonėms nepaisydamas jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, išsilavinimo, religinių įsitikinimų, politinių pažiūrų, amžiaus ar kitų skirtumų;
3) sąžiningumas – pareigas eina sąžiningai ir laikosi aukščiausių elgesio standartų, vengia situacijų, galinčių paveikti sprendimų, kurie sukeltų visuomenėje abejonę, priėmimą;
4) skaidrumas ir viešumas – nekelia abejonių dėl sąžiningumo priimdamas sprendimus, taip pat pateikia visuomenei savo elgesio ir sprendimų motyvus, visada laikosi atvirumo ir viešumo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ribojančius informacijos atskleidimą, deklaruoja savo privačius interesus;
5) padorumas – elgiasi deramai pagal einamas pareigas, vengia situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, vengia nesąžiningų pranašumo siekimo būdų, gautą oficialią informaciją naudoja tik pareigoms atlikti ir nesipelno iš jos;
7) nesavanaudiškumas – tarnauja valstybei ir visuomenės interesams, vengia tariamų ar tikrų viešųjų ir privačių interesų konfliktų, jiems iškilus, imasi visų reikiamų priemonių, kad jie būtų išspręsti greitai ir atitiktų visuomenės interesus, nenaudoja savo pareigų ar padėties siekdamas daryti įtaką kito asmens sprendimui, kuris galėtų būtų naudingas politikui ar jo artimam asmeniui;
8) nešališkumas – neturi sutartinių ar kitų santykių, kurie galėtų kliudyti atlikti valstybės politiko pareigas ir varžytų jo apsisprendimo laisvę priimant sprendimus, taip pat yra objektyvus priimdamas sprendimus ir vengia išankstinio nusistatymo“;
2000-01-11 Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas
12 straipsnio 5 punktas: „Įstaiga, nustačiusi, kad prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą“.
2007-08-22 Lietuvos Respublikos vyriausybės nutarimas „Dėl asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“
6 punktas. Nagrinėdami asmenų prašymus, valstybės tarnautojai privalo vadovautis pagarbos žmogaus teisėms, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo, subsidiarumo ir „vieno langelio“ principais /…/“.
Išvados.
1. Išreiškiame nuomonę, kad ministras L. Linkevičius, konsulinio departamento direktorius A. Pulokas ir mūsų nenustatyti Lietuvos konsulato Maskvoje darbuotojai, turėdami išankstinę neigiamą nuomonę, nuslėpdami tikruosius atsisakymo duoti vizą motyvus, piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi, veikė sąmoningai neteisėtai pažeidė viršuje išvardytus tarptautinės ir Lietuvos teisės normas ir principus R. Kupčinsko, A. Endriukaičio, M. Jandyjevos, Z. Idigovos, D. Altemirovo, A. Malsagovos, G. Daurbekovo atžvilgiu.
Todėl visos vizos asmenims iš Čečėnijos aplinkybės (pagrindai ir chronologija) turi būti objektyviai ištirtos ir teisiškai, politiškai, morališkai ir istoriškai įvertintos.
2. Čečėnų vaikai, kaip ne Lietuvos piliečiai, Lietuvoje laikomi izoliuoti ir neteisėtai.
3. Papildomai, žinodami nepatikrintus duomenis kaip galimą priežastį griežtam nenorui leisti susitikti vaikų motinoms ir kitiems asmenims iš Čečėnijos su vaikais, manytume, kad reikia detalaus tyrimo, ir dėl to kreipiamės į generalinę prokuratūrą ištirti ir nustatyti:
-ar ir kokią Vilniaus vaikų kaimas SOS dėl čečėnų vaikų gavo ar gauna iš Lietuvos ar užsienio fondų paramą ir kaip tos lėšos naudojamos;
-ar pamatuotas 2010-03-03 „Valstiečių laikraštyje“ 1–3 puslapyje paskelbtoje korespondencijoje „Skandinavų antausis Lietuvos teisėsaugai“ tvirtinimas: „Suomijos žurnalistai šiek tiek domėjosi „SOS kaimu“ ir jie turi įtarimų, kad ten klesti mažamečių prostitucija, o su ja gali būti susiję labai aukšti asmenys“ yra pagrįstas.
PRIEDAS: „Valstiečių laikraščio“ 2010-03-03 viršuje nurodyto straipsnio kopija.
Pagarbiai –
Seimo narys Rytas Kupčinskas
Signataras Algirdas Endriukaitis