Vilniaus meras Remigijus Šimašius kažkuo primena… Aleksandrą Lukašenką. Taip taip, tą Baltarusijos diktatorių, kuris tiek suįžūlėjo, kad, šaukdamas, koks jis rūpestingas „batka“ savo tautai, kiša jį kritikuojančius už grotų, naikina ir visaip žemina. Tiesa, Vilniaus valdovo retorika nėra tokia plikai melaginga ir, pasakysiu tiesiai, – kvaila, kaip kaimyninio režimo lyderio. Juk jis – teisininkas, ne kolūkio pirmininkas…
R. Šimašiaus sprendimas neišduoti leidimo dar vienam Didžiojo šeimos gynimo maršo mitingui demonstruoja mero baimę, kad įpykę tūkstančiai Lietuvos protestuotojų nepajudintų valdančiųjų monolito. Nors pats politikas, kaip, beje, ir A. Lukašenka, paskelbęs, jog nesieks kitos kadencijos, nagais ir dantimis gina jo įkurtos Laisvės partijos pozicijas, kurios grindžiamos netradicinių šeimos institutų įteisinimu.
Valdantieji bijo, kad jų buldozerio nesustabdytų galinga auganti jėga – įprastas krikščioniškas šeimas vienijanti visuomenės dauguma, kurios dalis (apie 60 proc.) pasisako prieš ydingą Partnerystės įstatymą, pataikaujantį LGBT įgeidžiams. Merui pritariantis liberalų vadovas E. Gentvilas tiesiai pareiškia, kad tokie mitingai mobilizuoja žmonės burtis į naują politinę jėgą. Tad ko bijoti? Valdantieji nuogąstauja, kad palaipsniui jų prestižas krenta, ir būsimieji Seimo rinkimai (o prieš juos dar rinksime savivaldos organus ir Prezidentą) juos nušluos į sąšlavyną.
Tad Šeimų maršo priešininkai dėsto „argumentus“: esą tarp renginių organizatorių įsimaišę abejotinos reputacijos veikėjų, kuriais domisi VSD, kad dalis jų, jei ne visa akcija tarnauja Maskvai (?), kad tai neapykantos išraiška, kad gegužės 15 d. įvykęs maždaug 10 tūkst. protestuotojų mitingas pažeidė karantino reikalavimus…
O štai šiuo atveju kritikų argumentai tikrai primena įvykius Baltarusijoje. Kai šimtai tūkstančių „batkos“ priešininkų išėjo į Minsko gatves, režimas ėmė šaukti: jie visi pažeidžia karantino reikalavimus, tad organizatorius reikia sugaudyti ir kišti į izoliatorius. Ir talžė bananais, ir grūdo į „avtozakus“, ir kankino kalėjimuose. Esmė gi kita: režimas išsigando tokių masinių protestų, kad jie nevirstų į nelegitimaus prezidento laidotuves…
Palyginimas gal ir netikslus: pas mus niekas valdžios nesiruošia versti, mūsų Prezidentas, dar sykį palaikęs Šeimų maršą ir priminęs iškalbingą 38-ąjį Konstitucijos straipsnį, visiškai savo vietoje, o akcijos dalyviai savo rezoliucijoje reikalauja apginti tradicinę Lietuvos šeimą nuo įsimetusios gėjiškos ėduonies.
Lietuvoje yra demokratija. Ji pasireiškia gyventojų pilietinės valios demonstravimu. Tą valią teisėtai galima įgyvendinti žmonių sambūriu, įvairiomis taikiomis akcijomis, mitingais ir viešais pasisakymais. Niekam nevalia griebtis represijų, spaudimo, antikonstitucinių veiksmų.
Čia ne Baltarusija.