Putinas skuba. Jau trečiadienį, užsienio naujienų tarnybų žiniomis, turėjo būti paskelbta apie naują mobilizacijos bangą Rusijoje. Naujienų agentūros to tikėjosi, kai buvo paskelbta, jog Putinas sausio 18 d. lankysis Sankt Peterburge ir pasakys kalbą gimtojo savo miesto Leningrado blokados panaikinimo 80-ųjų metinių proga.
Tai pirmoji priemonė po to, kai Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pranešė apie kariuomenės reformą, kuri be kitų dalykų numato padidinti ginkluotąsias pajėgas iki pusantro milijono žmonių. Šis planas bus vykdomas 2023 – 2026 metais. Putino spaudos sekretorius D. Peskovas paneigė pranešimus apie visuotinę mobilizaciją.
Bet štai svetainė Echofm.online (buvusi „Echo Moskvy“) paskaičiavo, kad vien pernai per keletą mobilizacijos etapų buvo pašaukta 318 tūkst. naujokų, o iki 2026 m. armija padidės 363 tūkstančiais, t.y. po 121 tūkst. kasmet arba maždaug po 10 tūkstančių per mėnesį. Portalas priduria, kad anksčiau kariuomenės didinimas buvo įteisinamas prezidento įsakais, o dabartinę mobilizaciją ketinama atlikti be jokio dokumento, kad nekeltų nerimo rusų visuomenei. Putinas jau pasimokė iš nevykusios rugpjūčio mobilizacijos.
Maskva jaučia, kad, pati sukėlusi didžiulę tarptautinio pasipriešinimo bangą, ji patenka į izoliacijos gniaužtus. Iš esmės įvedusi karo padėtį Rusija vis daugiau resursų skiria didžiulei karinei mašinai išlaikyti, o tie resursai nėra begaliniai. Vakarų sankcijos, didžiulės išlaidos karui Ukrainoje gresia katastrofa – tiek ekonomine, tiek politine. O žiedas spaudžiasi. Štai kodėl Maskva ketina suformuoti armijos korpusą Karelijoje (reakcija į Suomijos ir Švedijos narystę NATO), pertvarkyti Šiaurės laivyną (Arkties vandenynas tampa dar vienu įtempimo židiniu), daugiau pajėgumų skirti Tolimiesiems Rytams (Japonija stiprina keturių Kurilų salų apsuptį) ir, žinoma, Maskvos bei Sankt Peterburgo apsaugai (čia įkurtas visas karinis strateginis Rusijos smegenų centras su Putinu priešakyje).
O kaip gi reaguoja Vakarai? Atrodo, kad galingesnių ginklų partija greitu laiku pasieks Ukrainos kovotojus. Pasaulis, o ir ukrainiečiai gerai supranta, kad jie bus atgabenti ne per savaitę, todėl ir prezidentas Volodimyras Zelenskis nustojo primygtinai raginti Vakarus suteikti kuo daugiau paramos. Tuo tarpu elitiniai Vakarų veikėjai jau keičia nuomonę apie šį karą, vis dažniau atsisakydami raginti V. Zelenskį be išankstinių sąlygų siekti taikos. Net buvęs JAV saugumo sekretorius Henry Kissingeris atsisakė savo anksčiau išsakytos „neutralaus statuso Ukrainos“ idėjos. Davose vykstančiame pasaulio lyderių forume Nobelio premijos laureatas, 99-erių ekspertas pabrėžė, kad dabar jau yra pasikeitę laikai ir reikia elgtis kitaip. Dabar Ukrainos įstojimas į NATO buvusiam Amerikos politikui „yra priimtinas“. Beje, Kijevas teigia, kad Ukraina iš esmės jau yra tapusi Aljanso nare, nes, jos gynybos ministro O. Reznikovo žodžiais, „mes turime NATO ginkluotės ir suprantame, kaip ja naudotis“.
Grįžtant prie karinės isterijos Rusijoje, karo ekspertai pabrėžia, su kokiomis problemomis susidurs tolesnės mobilizacijos iniciatoriai. Anot Rusijos opozicinio analitiko Jurijaus Fiodorovo nuomonės portale Dialog.ua, surinkęs papildomą pusės milijono kontingentą, Kremlius susidurs su dviem sunkumais: pritrūks apie 50 tūkstančių karininkų ir specialistų apmokyti tokią civilių armiją, be to neapmokytiems kareivėliams prireiks didžiulio kiekio vadų – vienam karininkui teks 10 šauktinių. Iš kur juos Šoigu paims – atitrauks iš fronto? Kita vertus, trečios didžiausios pasaulyje armijos (2021 m. duomenimis, Kinija sutelkusi 2,3 mln. aktyvios tarnybos karių, JAV turėjo 1,4 mln., Rusija – 766 tūkst.) aprūpinimui prireiks pasakiškų resursų bei ginkluotės. Juk vien „kalašnikovais“ nepakariausi…
Kitaip sakant, Putinas eina „va bank“, lietuviškai – į bankrotą. Siekdamas užpildyti keletą frontų „patrankų mėsa“, jis jau iš anksto turi nusiteikti pralaimėjimui, o po to – prievartinei kapituliacijai. Žinoma, ji ateis negreitai. Pasaulis dar ilgai kentės nuo XXI amžiaus bepročio.