delfi.lt
Oponuoti Tomui Venclovui mažų mažiausiai reikštų nepagarbą, piemenišką iššūkį ar net chamizmą. Kur jau čia mes, provincialios šalies atstovai, paskendę savo problemose, įmurkdyti į gobšumo, savanaudiškumo ir aklumo liūną, galėtume atsikirsti plataus, globalinio mąstymo intelektualui, į mažą pajūryje lyg gintaro gabalėlis pasimetusią Lietuvėlę žvelgiančiam iš paukščio ar, sakykim, amerikoniško „Boeing“ skrydžio…
Bet keletas šio lietuvių kilmės mastytojo ir „pasaulio lietuvio“ interviu bei straipsnių, duotų lietuviškai žiniasklaidai pastaraisiais metais, tarsi išreiškia tą amžiną laikmečio diskusiją, kas yra tikroji vertybė – tautinė savastis, kitaip – identitetas, ar kosmopolitizmas, savęs tapatinimas su pasauline egzistencija. Tomas Venclova, 1977 m. išvykęs iš Lietuvos ir praradęs sovietinį pasą, save priskyrė pastarajai mąstytojų kategorijai.
Žinomas poetas, vertėjas, eseistas, literatūros tyrinėtojas ir publicistas, dėstantis Jeilio universitete. Išaugęs sovietams lojalioje, prieštaringai vertinamo poeto ir kultūros veikėjo Antano Venclovos šeimoje, tačiau anksti supratęs totalitarinio režimo absurdą, ryžosi emigruoti iš Lietuvos, kai dešimtys disidentų kentė nuo sovietų valdžios ir ėjo naujus gulagus.
Apsigyvenęs JAV T.Venclova neilgai trukus tapo tarptautinio masto poetu, kurio kosmopolitinėmis kategorijomis perkrauta kūryba gausiai verčiama į užsienio kalbas, įskaitant arabų ir japonų. Rašytojas daug keliauja, turi namus net keturiose pasaulio šalyse, bet kasmet, daugiausiai pavasarį ir vasarą, būna Lietuvoje. Tai turi įtakos jo kosmopolitinėms pažiūroms. Bet dirstelkime į paties poeto ir kultūrologo mintis, išsakytas lankantis gimtinėje.
Interviu savaitraščiui „Atgimimas“ 2009-ųjų liepą atvirai įvardijo, kodėl lietuviams trūksta kosmopolitizmo.
„Atgimimas“: Turbūt Lietuvai dažnai trūksta tokio kosmopolitinio, šiek tiek laisvesnio požiūrio.
T. Venclova: Be abejo, trūksta, ir iš esmės tai yra sovietmečio palikimas. Mes iki šiol laikomės savo tapatumo, suprantamo pačia siauriausia prasme. Pirmiausia kaimiško tapatumo. Girdi, vienkiemis yra geriausia, kas lietuvį gali ištikti. Dar ir dabar kone kiekvieną traukia į sodybą, nors dauguma jau gyvena mieste. Vis dėlto tapatumas po truputį keičiasi. Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Tautos identitetas negali būti užkonservuotas – tai būtų geriausias būdas jį prarasti, pražudyti ar bent jau padaryti neįdomų.
„Atgimimas“: O kas sudaro lietuviško tapatumo esmę?
T.Venclova: Mano manymu, pirmiausia tai yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai. Reikia atsiminti, kad kalbos irgi negalima konservuoti. Antai profesorius Balčikonis visą gyvenimą lietuvių kalbą valė nuo žodžių ir gramatinių konstrukcijų, kurios, jo manymu, buvo nelietuviškos ir netinkamos. Viename Smetonos laikų feljetone rašoma: Balčikonis lietuvių kalbą jau tiek „išvalė“, jog žodžių užtenka nebent pirkiai aprašyti – sudėtingesnei temai jau pritrūksta. Mano manymu, tokios tendencijos – jų, deja, yra ir dabar, – virsta primityvėjimu ir provincialėjimu.
Lygiai po metų Tomas Venclova savo žymiajame tekste „Aš dūstu“ taip ironiškai apibūdino lietuviškąsias vertybes:
Kalbama apie tradicines Lietuvos vertybes, kurios yra priešiškos abejotinoms Europos bei globalizmo vertybėms. Globalizmas esąs tik plėšraus kapitalizmo priedanga ir pseudonimas, o iš to plėšraus kapitalizmo turi naudos tik tamsios internacionalinės jėgos – paprastai dėl viso pikto nesakoma, bet gana aiškiai duodama suprasti, kad tai žydai (pavyzdžiui, George’as Sorosas). Tos jėgos sąmoningai naikina tautas, o pirmiausia lietuvių tautą, kurios neapkenčia labiau nei visų kitų. Juo daugiau tolerancijos, juo mažiau Lietuvos, – sako filosofas Arvydas Juozaitis. Jei būsime tolerantiški, mus paskandins svetimos kultūros ir rasės, mūsų šventą gintarinį pajūrį užplūs visokie perėjūnai, nuo kurių desperatiškai gynėmės ir daugmaž (nors, žinoma, ne visai) apsigynėme sovietmečiu.
Filosofas Vytautas Radžvilas kalba apie globalistinę indoktrinaciją, smegenų plovimą, apie eurokolaboravimą. Daugeliui tas „eurokolaboravimas“ iš esmės nesiskiria nuo kolaboravimo su sovietais, nebent yra dar blogesnis, nes tauta dabar nyksta greitesniu tempu. Filosofas Romualdas Ozolas laimina ksenofobų grupes. Tokios grupės ne tik dalija šalies gyventojus į lietuvius ir nelietuvius, bet ir pačius lietuvius – į gerus ir blogus, tikrus ir kosmopolitinius, net „genetiškus patriotus“ ir „genetiškus išdavikus“.
Tikras lietuvis yra tik tas, kuris nemėgsta, dar geriau – nekenčia rusų, lenkų, žydų, taip pat ir vakariečių, o mėgsta nebent palestiniečius (beje, nesunku įsivaizduoti, ką mūsų patriotai pradėtų sakyti apie palestiniečius, jei su jais susidurtų kasdienybėje, kaip susidūrė su čečėnais). Seimas, apsijuokdamas prieš Europą, neretai keldamas jos pasibjaurėjimą, priiminėja įstatymus, draudžiančius pasuose rašyti raidę „w“ ir platinti seksualinę informaciją, o asmenys, laikantys save laisvės kovotojais, apmėto akmenimis gėjų eitynes (gink Dieve, ne nacių simpatikų eitynes). Luktelėkime ir, ko gero, atsiras seimūnų, padeginėjančių „mąstyklas“.
Straipsnyje T.Venclova, be kita ko, sudeda visus santykių su Rusija taškus.
Sudėtingiausias yra santykių su Rusija klausimas, nes šių dienų Rusija duoda pagrindo ja nepasitikėti. Bet nereikia perlenkti lazdos, nedera užmiršti, kad reikalai gali pasisukti ir kitaip. Dešimtys mūsų politologų ir žurnalistų yra pavertę savo specialybe Rusijos demaskavimą (beje, ir Vilniaus krašto lenkų, ir „žydų pretenzijų“ demaskavimą). Pagal jų peršamą poziciją, Rusijos interesai visada priešiški Lietuvos interesams, ir kitaip negali būti. Rusai jokiu būdu nėra stalinizmo aukos, bet sąmoningi jo šalininkai ir tęsėjai (taip pat duodama suprasti, kad stalinizmas šimtą kartų blogesnis už nacizmą).
Ir štai jau šiemet, balandžio 30-ąją, portale DELFI išspausdintame interviu T.Venclovos pozicijos radikalėja.
„Yra toks mums labai nesimpatingas angliškas posakis, kurį anglakalbiai mėgsta vartoti: „Estonians are solid, Latvians are stolid, Lithuanians are squalid“ (angl. Estai yra solidūs, latviai yra santūrūs, lietuviai yra niekingi (bjaurūs, nešvarūs).“ Matyt, nusipelnėme, kad mus taip vadintų, nors išties apgaudinėjame ne tik užsieniečius, apgaudinėjame ir vienas kitą“, – apgailestavoT.Venclova.
Lietuvoje yra akcentuojamas ne pilietiškumas, o tautiškumas. Pati tauta pas mus suprantama etnocentriškai – tauta yra tie, kurie kalba lietuviškai, kurių tėvai buvo lietuviai, pagal galimybes pageidautina, kad nebūtų ir jokių „priemaišų“, nors tų „priemaišų“ visada buvo – bet kurioje šeimoje yra buvę vokiečių (kaip kad Landsbergių šeimoje), daugeliu atveju atsiras ir lenkų (ar lenkiškai kalbėjusių), rusų, baltarusių šaknų. Aš dažnai sakau, kad kone visada rasi kokią nors prosenelę, kurią išprievartavo prancūzų, švedų, vokiečių ar rusų kareivis, ir iš to atsirado vaikas, kurio genofondas jau „pažeistas“.
Straipsnio tęsinį skaitykite DELFI.lt portale ČIA.