Christian Jensen. Politikai pamiršo tikrąją priežastį, dėl kurios atėjo į valdžią

Bernardinai.lt

Norime priminti amerikiečio advokato, Lietuvos bičiulio Christiano Jenseno kalbą, kurią jis pasakė 2010 metų pabaigoje Lietuvoje vykusiuose jau dešimtuose Nacionaliniuose maldos pusryčiuose. Neabejojame, kad ji labai aktuali ir šiandien.

Man kelia susirūpinimą tai, ką matau JAV Kongrese, Seime ir daugelyje kitų parlamentų, kuriuose turiu draugų. Esu įsitikinęs, kad išgyvename krizę, bet ji ne ekonominė, apie kurią visi kalba. Ekonominis sunkmetis ateina ir praeina – visuomet taip buvo ir visuomet taip bus.

Suprantama, Seimas atlieka svarbų vaidmenį atsigaunant Lietuvos ekonomikai. Bet aš kalbu apie kitokią krizę: kai kurie politikai Vašingtone, Vilniuje ir daugelyje kitų valstybių sostinių tarsi atitrūko nuo tikrovės ir iš tiesų, atrodo, labai sutriko. Jie pamiršo tikrąją priežastį, dėl kurios atėjo į valdžią – kuo geriau tarnauti savo šalies piliečiams ir tapti pavyzdžiais, kuriuos tauta galėtų gerbti, vertinti ir į kuriuos galėtų lygiuotis, tačiau, regis, juos laikinai apakino valdžios teikiama galia ir jie elgiasi taip, tarsi niekas nematytų, kad jie piktnaudžiauja šia valdžia, siekdami sau naudos ir asmeninio pelno. Jie elgiasi taip, tarytum būtų pamiršę, kad patys kiekvieną paros akimirką turėtų puoselėti mūsų visuomenės moralines vertybes, o ne kiekvieną akimirką galvoti, kaip rasti naujų būdų apeiti taisykles, rasti naujų spragų, kuriomis galėtų pasinaudoti ir likti nenubausti už tai, kas kiekvienam žmogui atrodo visiškai netinkama – jeigu ne teisiškai, tai bent moraliai, nes kai kurie dalykai gali būti moraliai neteisingi, nors nebūtinai neteisėti.

Kaip galime leisti savo kolegoms, savo draugams, žmonėms, su kuriais praleidžiame daugiau laiko nei su šeimomis, tapti tokiems sutrikusiems ir kodėl nieko nedarome, kad juos sustabdytume, kol dar nesukompromitavo visko, dėl ko visą laiką dirbome?

Jiems gal nepavyksta laimėti kovos su moraline korupcija, tačiau ir mums nepavyksta, jeigu stovime šalia ir nieko nedarome, kad juos sulaikytume nuo tokio elgesio, kuris ne tik sunaikins jų sielas, bet dėl kurio tauta ims dar labiau negerbti valdžios ir vyriausybės institucijų.

Taigi kaip galime jiems padėti? Tai gali būti gana paprasta, bet reikia pasitelkti tokią praktiką, kurios pastaruoju metu jau nebetaikome.

Priežastis yra tai, kad jų gyvenime trūksta kai ko svarbaus – prasmingų santykių. Jeigu jie turėtų nedidelę grupelę draugų, su kuriais būtų kartu, žmonių, kurių patarimais pasitikėtų, jeigu žinotų, kad yra žmonių, kurie su meile vers pasiaiškinti dėl visų savo veiksmų, tuomet jie daug ilgiau ir rimčiau pasvarstytų prieš imdamiesi kažko, dėl ko draugai galėtų blogai apie juos pagalvoti, nes jiems iš tiesų rūpėtų, ką kiti apie juos mano.

Jeigu manai, kad niekam iš tiesų asmeniškai nerūpi – niekas iš visos širdies nesirūpina, kad tau būtų gerai – niekas taip tavimi nesirūpina, kad verstų aiškintis dėl tavo veiksmų – tuomet būsi daug labiau linkęs elgtis taip, kaip naudinga tau vienam, nes niekas tau daugiau nesvarbus.

Taigi, kad nei mes, nei kolegos nepakliūtų į tokius spąstus, kai nesirūpinama niekuo išskyrus save, reikia sugrįžti prie tos užmirštos praktikos kurti prasmingus santykius. Tai amžinoji tiesa.

Sociologai teigia, kad šiandienės visuomenės skilimas yra tiesiogiai susijęs su asmeninių santykių irimu.

Neturėtume stebėtis, nes tai natūrali kito santykio – mūsų santykio su Dievu – irimo pasekmė. Juk mūsų santykis su Dievu yra toks pirmapradis, toks esminis ir toks be galo svarbus, kad nuo jo priklauso visi kiti santykiai mūsų gyvenime. Jeigu mūsų santykis su Dievu yra atviras, sąžiningas, lydimas meilės ir bendravimo, tai teigiamai paveiks visus kitus mūsų santykius. Bet jeigu mėginame nuo Dievo slėptis, turėti nuo Jo paslapčių, ignoruoti, ką Jis mums sako, jeigu stengiamės gyventi nesikalbėdami su Juo arba negirdėdami, kaip Jis su mums kalbasi – tai taip pat labai neigiamai paveiks visus kitus mūsų santykius.

Tai ne mano sukurta idėja – ji iš Dievo. Apie tai galima perskaityti Evangelijoje pagal Matą (Mt 22), kai Jėzaus klausia, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme: „Jėzus jam atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas“ (Mt 22, 37–38).

Tačiau Jėzus tuo nebaigia. Pasakęs, kad svarbiausias gyvenime yra mūsų santykis su Dievu, jis kalba toliau: „Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (39–40).

Taigi šie du principai yra vienodai svarbūs gyvenime, ir nė vieno negalima ignoruoti: rūpintis savo santykiu su Dievu ir jį puoselėti, rūpintis šalia esančiais žmonėmis ir puoselėti savo santykius su jais.

Dievas šiuos du santykių principus mums davė kaip pamatą, žmonių visuomenės pagrindą. Jeigu laikysitės abiejų įsakymų, visi kiti ant šio pamato sukurti santykiai klestės, ir bus stiprios šeimos, stiprios bendruomenės ir stiprios tautos. Bet jeigu nors vieną iš jų ignoruosite, tai visi kiti Jūsų santykiai be šio pagrindo sugrius, o dėl to irs šeimos ir skils visuomenė, kaip šiuo metu daug kur yra.

Tai norėčiau pavadinti „Jėzaus strategija“ – sėkmingo gyvenimo raktu.

Jėzus visą savo gyvenimą praleido laikydamasis šių dviejų įsakymų. Jis mylėjo Dievą, savo Tėvą, nuolat meldėsi, siekė paklusti Dievui ir Jis mylėjo žmones. Tačiau reikia suprasti, kaip Jėzus mylėjo žmones.

Jis pasirinko labai mažą grupę, siekdamas suformuoti asmeninius ir artimus santykius su dvylika apaštalų. Jis žinojo, kad jeigu leis laiką su šios mažos grupės žmonėmis ir juos mylės, jie savo ruožtu leis laiką su kitų mažų grupių žmonėmis ir juos mylės, ir labai greitai Jėzaus pamokymai pasklis po pasaulį – nuo vieno žmogaus prie kito.

Taigi matote, kaip gyvybiškai svarbu užtikrinti, kad visi, kuriuos pažįstame, būtų kaip nors susiję su maža vienas kitą mylinčių draugų grupele – draugų, kurie rūpinasi vienas kitu ir verčia vienas kitą pasiaiškinti.

Jeigu svarstote, kaip galima įveikti korupciją – tai ir yra sprendimas. Mylėkite vienas kitą taip labai, kad daugiau niekas nenorėtų būti korumpuotas arba kad korumpuotieji tokios meilės neišvertų!

Norime pakeisti visuomenę – pirmiausia pasiūlykime savo draugystės dovaną vienam iš savo kolegų.

Kaip galima dar geriau įvykdyti didžiausią įsakymą? Laiške Galatams šv. Paulius puikiai apibūdina draugo vaidmenį sakydamas: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą.“ (6, 2).

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top