„BreakPoint“ | 2009 m. spalio 19 d.
Redakcijos prierašas: Ar tik JAV įstatymai pradeda ne brandinti, bet žeisti laisvę? O kaip šiandien Lietuvoje?
Kiek toli šiais laikais siekia įstatymo ranka? Pažiūrėk.
Tokios kaimynės kaip Lisa Snyder norėtų visi. Kiekvieną rytą, kai reikia eiti į mokyklą, ši Mičigano mama kaimynų vaikams, kurių motinos turi išvykti į darbą valanda anksčiau, nei atvažiuos mokyklos autobusas, leisdavo jo palaukti savo namuose. Už šią pagalbą Snyder neėmė jokio atlygio – ji tiesiog norėjo būti gera kaimynė.
Tačiau kažkas apie tai pranešė valdžios atstovams, ir Mičigano valstija liepė jai liautis. Mičigano socialinių paslaugų departamentas pareiškė, kad norėdama savo namuose prižiūrėti su ja giminystės ryšiais nesusijusius vaikus, Snyder privalėjo įkurti dienos priežiūros centrą.
Tai vienas įstatymų pakvaišimo pavyzdys – daugybė taisyklių ir nedaug sveiko proto.
Ir šis pavyzdys netgi ne pats bjauriausias. Kovo mėnesį senelė iš Indianos, vardu Sally Harpold, buvo suimta už tai, kad per trumpesnį nei savaitės laikotarpį nusipirko dvi dėžutės vaistų nuo peršalimo. Jei sudėję dėžučių turinį gausime daugiau nei tris gramus pseudoefedrino, toks jo kiekis bus nelegalus. Taip ir nutiko, tad paaiškėjo, kad Harpold pažeidė valstijos įstatymus dėl metamfetamino, mat šį galima pasigaminti iš pseudoefedrino.
Harpold, kuriai buvo uždėti antrankiai ir kuri įtraukta į pažeidėjų įskaitą, metamfetamino negamino. Ji pirko vaistus trim susirgusiems savo vaikaičiams. Tačiau vietinė prokurorė buvo nepermaldaujama. Pasak jos, Harpold privalėjusi žinoti įstatymą.
Ko gero, būtų paprasčiau, jei neturėtume įsiminti tokios gausybės vietinių, valstijos ir federalinių įstatymų. Gal kol Sally Harpold studijuos teisinius dokumentus, sergančiais jos vaikaičiais rūpinsis prokurorė?
Laimė, Mičigane nugalėjo sveikas protas. Valstijos gubernatorė Jennifer Granholm nurodė Socialinių paslaugų departamentui pasirūpinti, kad įstatymų leidėjai pakeistų dienos priežiūros centrų įstatymą, kad jis gintų žmones, kurie tiesiog nori būti geri kaimynai.
Poniai Harpfold baigėsi ne taip laimingai. Jai teko dalyvauti alternatyvios bausmės programoje ir sumokėti visas teismo išlaidas.
Tad ar dar verta stebėtis, kad amerikiečiai vis labiau nepasitiki valdžia ir yra nepatenkinti vis didėjančiu įstatymų bei taisyklių skaičiumi, kuris kasdienį jų gyvenimą, sakykim, tik apsunkina?!
Iš dalies ši problema kyla dėl to, kad esame užmiršę biblinį požiūrį į valdžios vaidmenį – kad valdžia privalo saugoti tvarką, tramdyti blogį ir skatinti teisingumą. Valdžiai nedera trankyti per piliečių, tokių kaip Lisa Snyder, kaimynams tiesiamas pagalbos rankas. Atvirkščiai, valdžia privalėtų skatinti kaimynų tarpusavio pagalbą! Žmogui prireikus pagalbos, ją suteiks ne valdžia, o geri kaimynai.
Bažnyčios reformatoriai tai suprato ir pavadino šį principą „sferų suverenumu“. Kiekviena institucija – šeima, Bažnyčia ir privačios asociacijos – žinojo, ką turi daryti.
Katalikų Bažnyčios socialinis mokymas tai vadina „subsidiarumo principu“ ir skelbia, kad individų interesams geriausiai pasitarnauja arčiausiai jų esanti institucija.
Abiejose tradicijose valdžiai priskiriamos tik tos funkcijos, kurių nepajėgia įgyvendinti šios „tarpinės struktūros“.
Tačiau kita „pakvaišusių įstatymų problemos“ dalis esame mes patys. Yrant moralinei visuomenės tvarkai, valdžia su savo įstatymais įsikiša tam, kad užpildytų atsivėrusią tuštumą ir užkirstų kelią chaosui.
Didelių kiekių vaistų nuo peršalimo įsigijimą Indianos valstija uždraudė dėl metamfetamino maro. Nepajėgdami suvaldyti savo norų ir nesusitvarkydami su savo piktais polinkiais, kitaip tariant, nebesuvaldydami savęs, pakviečiame įsikišti valdžią. Ir tada tokios senelės, kaip Sally Harpold, tampomos su antrankiais.
Metas pabusti ir biblinį mokymą pritaikyti tiek valdžios, tiek individo vaidmeniui.
Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Pulokas