Lietuvos Tarybos pasirašytą Vasario 16-osios nutarimą, kurį įpratome vadinti Aktu, Vokietijos užsienio reikalų archyve suradęs profesorius Liudas Mažylis penktadienį grįžo į Vilnių.
Artimųjų ir žurnalistų džiaugsmingai sutiktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, prieš pradėdamas pokalbį, pasiūlė tiesiog … šiek tiek patylėti, o paskui ilgai pasidžiaugti.
Ir išties – yra apie ką patylėti ir kuo pasidžiaugti. Ir surasti žodį, kuris padrąsintų tokį gebėjimą praradusius.
Kaip kad tie Šv. Rašto žodžiai, kuriais jis broliškai kreipėsi į pasidžiaugti nesugebėjusį Alfredą Bumblauską: „Būk nuo šiol tikintis, nebūk netikintis“ (Jn 20, 27).
Priminęs, kad akte nėra žodžio „laisvė“, jis patikino: Bet jis yra apie laisvę. Ir apie orumą:
Esame ori tauta, prieš šimtą metų dvidešimties žmonių širdimis, protais, rankomis ir lūpomis padarę esminį sprendimą, kuris slepia savyje tobulą politinę mintį, kaip turi atrodyti iš po viduramžių ūkanų atstatyta valstybė. Geriau padaryti negalima.
Likimas paskui tautai buvo negailestingas. Bet Lietuva patyrė ir Dievo globą, ir ji pagaliau vėl yra nepriklausoma, pilnavertė – tokia, kaip didžiosios ir kaip mažesnės už Lietuvą Europos valstybės (iš pokalbio per „Žinių radiją“).
Atradęs tai, kas sugrąžino viltį, profesorius Liudas Mažylis, chemikas, tapęs politologu ir savamoksliu istoriku, ir pats tapo atradimu – kūrybinė dvasia, atvira tikrovei, pasitikinti Dievo globa ir .
Atsivėrusį vilties matmenį jis įvardijo ir žodžiu: