Clifford Staples. Mylėk savo priešą, bet ir pažink

propatria.lt

1990–ųjų viduryje filosofas Normanas Geras išleido trumpą knygelę apie Ričardo Rorčio „nepagrįstą liberalizmą“. Gerą suerzino tai, kad daugelis reliatyvisto Rorčio pasekėjų buvo žmonės, vienoje ar kitoje sferoje reikalaujantys „socialinio teisingumo“, paremto teiginiais apie realybę, kurie jiems atrodo neabejotinai teisingi (pavyzdžiui, „Darbininkai yra išnaudojami!“, „Moterys yra išnaudojamos!“). Vieną akimirką jie neigė tiesą, kitą jau susirinkę gatvėje karštai kalbėjo „teisingumo pergalę“. Geras pažymėjo akivaizdų faktą – kad abiejų dalykų turėti neįmanoma. Kaip jis teigia, „jei nėra tiesos, nėra ir neteisingumo“. Jis skatino kovotojus už socialinį teisingumą nesusivilioti postmodernistiniu „visi faktai yra interpretacijos“ tipo nihilizmu; jis norėjo, kad šie suprastų, jog nebesiekiant tiesos, jie taps bejėgiais prieš engėjus ir neturės kito pasirinkimo, kaip tik patys siekti galios. Tačiau jis nesuprato, kad nuo pat pradžių jie būtent ir siekė galios, ne teisingumo.

Geras buvo teisus dėl filosofijos, tačiau naivus, nes manė, kad totalitariniams leftistams filosofija rūpi. Tironams filosofija, kaip ir visa kita, yra vertinga tik tiek, kiek padeda siekiant įtakos gauti tai, ko nori, nesvarbu, kas tai būtų. Aristotelis sakė, kad demokratijos yra linkusios į tironiją, nes visada atsiras tokių, kurie atsisakys pripažinti bet kokį įstatymą, išskyrus savo pačių, ir kurie sieks įgauti galios, kad galėtų savo valią kitiems primesti jėga. Aristotelio perspektyvoje galima teigti, kad kuo demokratiškesnė tampa visuomenė, tuo labiau pažeidžiama tironijai ji yra.

Rorčio projektas, kad ir koks klaidinantis, buvo pastanga pagilinti demokratiją demokratizuojant kultūrą nuo pat jos šaknų – tiesos. Jis norėjo, kad kiekvienas galėtų kalbėti „savo paties tiesą“, kad atsirastų daugiau balsų „žmonijos pokalbyje“. Skamba pakankamai nekaltai, tiesa? Taip ir būtų, jei neegzistuotų blogis. Visi liberalūs demokratai, tokie kaip Rortis, idealizuojantys demokratiją ir paverčiantys ją stabu, neišvengiamai remiasi pernelyg optimistinėmis prielaidomis apie gerumą to, ką krikščionys vadina puolusiu žmogumi. Jie nesugeba įvertinti galimybės, kad kai kurie iš įsitraukusiųjų į šį „demokratinį pokalbį“ gali nematyti nieko blogo prievartiniame kitų nutildyme ar net aršiai siekti tai padaryti. Nutildyti tuos, kurie tiki tiesa ir tvarka, sukurta ne žmogaus. Pavyzdžiui, krikščionis.

Maža to, liberalaus reliatyvizmo šalininkai nesugeba suprasti santykio tarp moralės logikos ir teisės logikos. Jei suprastų, tuomet jie žinotų, kad kai žmogui yra pasakoma, ar jis pats tuo patiki, kad jis turi teisę į „savo paties tiesą“, jis stengsis, kad jo tiesa būtų pripažįstama teisėje ir įtvirtinta valstybės. Nesvarbu, kad įstatymas, kurį jis nori įteisinti, gali neturėti nieko bendro su prigimtimi ar gėriu. Nesvarbu, kad jis dedasi esąs tam tikras dievas. Amerikiečiams tapo priimtina, kad galimybę priimti įstatymus suteikia jėga, ne teisė, ir tai yra tragiškos mūsų kultūros bei demokratijos būklės ženklas.

Bet kas yra šis blogis tarp mūsų? Kaip mums suprasti tuos, kurie stengiasi užgniaužti bet kokią opoziciją? Norėdami juos suprasti, turime pažvelgti giliau nei tai gali padaryti sekuliarūs filosofai, tokie kaip Geras ir Rortis. Kardinolas Ratzingeris, žmogus, kuris tikrai šį tą žino apie dvasinę radikalios kairės netvarką, 2005 metais aiškiai matė, kad mes judame ne link „reliatyvizmo demokratijos“, kaip įsivaizdavo Rortis, tačiau link reliatyvizmo diktatūros – režimo, kuriame tikintieji privalo gyventi ir garbinti tyliai. Kardinolas Ratzingeris suprato, kad šios kairiosios tironijos šaknys slypi ne geraširdžio Rorčio paskaitų apie reliatyvizmą auditorijose, bet suktoje didžiojo intelektualinio aferisto – paties Karlo Markso – sieloje.

Dvasinė sumaištis, verčianti stengtis užgniaužti krikščionybę, kyla iš atmetimo ir neapykantos Dievui bei visiems jo kūriniams. Žmogus atsisako priimti Dievo dovaną vedinas puikybės – negalėjimo pripažinti savo vietos hierarchijoje, kurios jis pats nesukūrė. Tai padaręs, jis pripažintų, kad nėra Dievas, o tai atrodo neįsivaizduojama. Šis sukilimas prieš realybę, prieš pačią esatį, persikelia į žmogaus būtį ir formuoja visą jo gyvenimą. Vietoj to, kad pritaikytų savo mąstymą prie pasaulio, jis stengiasi pasaulį pritaikyti prie savo mąstymo – prie melo, kurį įsileido į savo sielą. Realybės pertvarkymas pagal savo mąstymą reikalauja didelės psichologinės ir dvasinės energijos bei sukauptos socialinės galios, kurios troškimas paverčia žmones tironais.

Ši dvasinė netvarka yra aiškiai matoma marksizme, kur prigimtinis teisingumo troškimas ir išmintis siekti jo per Dievo meilę yra iškreipiama ir paverčiama „teisingumo“ siekimu naudojant jėgą. Mūsų dienų tironų troškimas pajungti tiesą jėgai yra aiškiai matomas jau Markso ankstyvose pastabose apie Liudviką Fauerbachą (jis paklojo Marksui kelią teigdamas, kad žmogus kuria Dievą, ne atvirkščiai). Vienuoliktoje tezėje Marksas rašė: „Filosofai tik interpretavo pasaulį įvairiais būdais; esmė yra jį pakeisti“. Jei norima keisti pasaulį, reiškia, kad jis turi būti kažkuo blogas. Blogas jis galiausiai dėl to, kad Marksas jo nesukūrė, tai padarė Dievas. Ir tai realybė, kurios Marksas negali priimti. Taip pat pastebėkite, kad kur judeo-krikščioniška išmintis sako matyti mus, o ne Dievo kūrybą, kaip blogio pasaulyje priežastį, Marksui, atmetus šią išmintį, lieka kaltinti Dievą ir jo netobulą pasaulį, o ne nuodėmę, kurią žmogus atnešė į pasaulį. Todėl ir žmogaus problemų sprendimas glūdi ne pačiame žmoguje, jo atgailoje ir nusigręžime nuo savęs į Dievą, o pasaulio keitime. Tai, žinoma, reiškia ir kitų žmonių keitimą. Su marksistais juk viskas gerai, tai kitiems žmonėms reikia pasikeisti (arba būti pakeistiems).

Ir nenuostabu, jog pats pirmiausias dalykas, kuris turi būti pakeistas, yra kitų žmonių priklausomybė nuo Dievo, nes Marksas jau seniai pastebėjo, kad religijos „kritika“ (tai reiškia, naikinimas) yra pirma kiekvienos revoliucijos taisyklė. Dievas turi būti nužudytas, kaip tai „subtiliai“ pasako Voegelinas, kad žmogus taptų laisvas iš naujo sukurti pasaulį ir save pagal savo norus ir tvarką. Įkvėptieji šio ateistinio humanizmo, ypač marksistai, negali ramiai atsikvėpti, kol visi sutvėrimai, tame tarpe ir žmogus, yra perdaryti ir „pagerinti“ žmogaus per mokslą, technologijas ir politiką. Kiekvienas, tęsiantis Dievo ir jo sutvėrimų, o ne žmogaus ir jo sutvėrimų garbinimą, yra liudytojas tiesos, kuri yra paneigta, ir todėl negali būti toleruojamas. Naujoje pasaulio tvarkoje toleruojama ir sveikintina tik tai, kas patvirtina žmogaus autonomiją ir galią. Tie, kas nesutinka pripažinti melo, kad žmogus sukūrė Dievą, bus sunaikinti. Melo tėvas primygtinai to reikalauja.

Versta iš Crisis Magazine

propatria.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
6 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
6
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top