meslaisvi.lt
Pradėsiu nuo to, kad tikrai bėgau ne nuo karo, na bent jau ne nuo tokio, kuriame sproginėja bombos ar švilpia kulkos. Ir žodis bėgau čia gal ne visai tiktų, tiesiog supratau, kad mano šeimai reikia pailsėti nuo šio beprotiško pastarųjų metų gyvenimo Pagėgiuose.
O beprotiškas jis dėl daugelio priežasčių. Šioje vietoje daugelis man greičiausiai pasakys tą frazę, kurią teko girdėti visus šiuos gyvenimo Pagėgiuose metus: „…nu ir kas kad vagia, bet tu pažiūrėk, kokie gražūs pasidarė Pagėgiai“. Mano akiai vizualiai jie tikrai patrauklūs, ir jeigu žmogaus gyvenimo kokybė priklausytų tik nuo jį supančios vizualinės aplinkos, tikrai nedvejodamas pasilikčiau čia gyventi. Tačiau tokiam žmogui, koks esu aš, reikia šiek tiek daugiau nei naujų šaligatvių. Man reikia oro, oro kuris būtų neužterštas, ir juo būtų galima kvėpuoti pilna krūtine.
Neišsigąskite, pagėgiškiai, čia turiu omenyje kitokią atmosferos taršą, ne tai ką jūs įkvepiate į plaučius. Psichologinė atmosfera – greičiausiai kiekvienas girdėjote šį žodžių junginį. Štai ši atmosfera ir dusina mane Pagėgiuose. Dažnai užima kvapą, kuomet suprantu, kad kai kuriems čia gyvenantiems asmenims visiškai negalioja Lietuvos Respublikos įstatymai, kad yra kažkokių nematomų dėdžių, kurie daro įtaką visoms savivaldybėje veikiančioms – ir ne tik savivaldybės ar valstybinėms – įstaigoms.
Dūstu nuo to, kuomet organizuojamų švenčių metu matau besilinksminančius tų pačių įstaigų darbuotojus, garbinančius savo darbdavius, aukštai pasilipusius ant pjedestalų. O ko gi nesidžiaugti – juk daugelis savivaldybėje etatų yra sukurti tik elektorato gausinimui, tam pačiam elektoratui, kuris vėliau ir palaiko tų švenčių šventimą. Tačiau šventės čia paskutinėje vietoje – juk kuo daugiau įdarbinsi sau lojalių asmenų į savivaldybės įstaigas, tuo daugiau balsų gausi per artėjančius rinkimus, nors tas jau irgi nebe taip svarbu – svarbiau yra lojaliausius pasodinti rinkiminėse apylinkėse balsų skaičiuoti, ir tada išlikimas ant to „pjedestalo“ vėl ir vėl garantuotas.
Visi šie dalykai pagimdo veidmainystę, nuo kurios dar labiau ima dusulys. Kartkartėmis tenka susitikti tuos, kurie pataikauja čia įsitvirtinusiems veikėjams, tačiau už jų nugaros bando atskleisti jų nuodėmes, tik maldauja apie tai neprasitarti, nes juk darbas, darbas, darbas… Toks jausmas, kad tokiems žmonėms darbas savivaldybės ar valstybės įstaigoje – vienintelė vertybė, vardan kurios jie pasiryžę net žudyti.
Aš visuomet galvojau, kur riba, kurią peržengus daugelis suprastų, kad ne tik iš darbo susideda gyvenimas.
Manau, kad žmogaus siekiamybė turėtų būti laimingas gyvenimas, o vien tik darbu jo nesukursi, beje, nesukursi jo ir už gautą uždarbį – pinigus. Laimei reikia to, kas pinigais nematuojama. Pavyzdžiui, teisingumo jausmo, noro padėti silpnesniems, pasitikėjimo savo išrinktąja valdžia, žinojimo, kad atlyginimai valdininkų ir dirbančiųjų privačiai yra panašaus lygio, žinojimo, kad rinkimai vyksta sąžiningai, kad visokios VVG grupės kuriamos būtent tiems, kam labiausiai ir reikia, kad vykdomi už ES paramą projektai tikrai sumažins socialinę atskirtį tarp gyventojų, o ne atvirkščiai, kaip yra dabar, – ją tik padidina.
Galėčiau vardinti ir vardinti tuos dalykus, nuo kurių užsiteršė ta mano akimis matoma atmosfera Pagėgiuose. Galbūt daugumai tai netrukdo gyventi, bet man jau visiškai užėmė gerklę, todėl reikia įkvėpti – įkvėpti bent gurkšnį gryno deguonies, kuriame nebus jokių priemaišų.
Gimiau ir užaugau Pagėgiuose, tai yra mano gimtasis miestas, todėl rūpi, kokia bus jo ateitis, bet ne ta, ne vizualinė ateitis. Mintimis aš visada būsiu čia, manau, kad ir čia rasis čia žmonių, su kuriais netrukus kartu galėsime apvalyti tą „užterštą Pagėgių orą“.