Geriausiai pasakė Leonas Trockis. Galbūt jūs nesidomite karu, – aiškino sovietų marionetininkas, – bet karas domisi jumis.
Tai buvo savaitė, kai apie tai žmonėms Vakaruose priminė karas Ukrainoje. Pagaliau laisvasis pasaulis atsibudo. Baisi Vladimiro Putino kampanija yra karas dėl Europos saugumo – ir jį turime laimėti.
Šią savaitę daug kalbėta apie pavėluotą Vokietijos sprendimą pasiųsti 14 tankų „Leopard 2” į fronto liniją. Juos papildys 14 britų „Challenger 2” ir nemažai savaeigių artilerijos pabūklų AS90.
Mūsiškiai atvyks pirmieji. Sunku spėti, kiek laiko prireiks, kol mūsų sąjungininkų ginkluotė pasivys mus, tačiau tai nebus greitai. Amerikiečių M1 tankai atvyks tik po kelių mėnesių.
Todėl dabar Nato turi suteikti Ukrainos prezidentui V. Zelenskiui viską, ko jam reikia – ir jis aiškiai pasakė, ko reikia. Apie 300 tankų, iki 700 šarvuočių ir 500 artilerijos pabūklų. Manau, prie to turime pridėti ir tolimojo nuotolio tiksliąsias raketas ir sudėtingus naikintuvus – jokių pusinių priemonių.
Kad atremtų rusus, ukrainiečiai moka didelę kraujo kainą, todėl turėtume būti pasirengę suteikti jiems visas priemones, kad pajėgtų atlikti savo darbą.
Tai bus skausminga šiuo metu, kai pragyvenimo išlaidos ir taip sparčiai auga, Bet ant kortos pastatyta viskas – ne mažiau nei mūsų nacionalinis saugumas ir demokratija.
Beveik metus mūsų politikai to nesugebėjo suprasti. Jie vilkino laiką, tikėdamiesi, kad konfliktas kaip nors išsispręs savaime. Tai buvo pageidavimų kupinas mąstymas – ir dėl to šiandien mums iškilo dar didesnis pavojus.
Viskas priklauso nuo suvokimo, o Putino požiūriu šis konfliktas prasidėjo 2014 m., kai Rusija užgrobė Krymą. Diktatorius tai laikė savo karo su Vakarais paskelbimu. Kai nereagavome, jis suprato, kad gali toliau grobti žemes.
Kai tik praėjusiais metais NATO šalys, su Didžiąja Britanija priešakyje, pradėjo siųsti ginklus ir atsargas Ukrainai paremti, Putinas suvokė, kad mūsų neįvertino.
Dabar jis įsitikinęs, jog Vakarai nori sunaikinti jo šalį – jo propaganda Rusijos žmonėms kasdien šią žinią teigia .
Kaip vakar laikraštyje „Mail” rašė buvęs Rusijos diplomatas Borisas Bondarevas, Putinas niekada neatleis Didžiajai Britanijai, Vokietijai ar Amerikai už tankų siuntimą Ukainai.
Tai labai ciniška. V. Putino karo nusikaltimai yra gerai užfiksuoti dokumentuose. Su tokiu žmogumi negalima susitarti dėl taikos – ir taikos, po kurios Ukrainos žemėje neliktų nė vieno rusiško bato.
Net jei Kremlius pasiūlytų paliaubas, jos būtų skirtos tik Rusijos pajėgoms pergrupuoti, kol bus pasirengusios bandyti dar kartą.
Štai kodėl Vakarams labai svarbu kuo greičiau pristatyti ukrainiečiams galingą arsenalą. Mes nepakankamai vertiname Rusijos kariuomenės gebėjimą iškęsti bausmę.
Antrajame pasauliniame kare nacių užpuolikus pribloškė sovietų generolų galimybė pasisųti mirčiai tūkstančius Raudonosios armijos karių.
V. Putinas demonstruoja lygiai tokią pat beatodairišką nepagarbą žmogaus gyvybei. Mintis, kad jo nepatyrę, prastai aprūpinti kariai pasiduos arba atsitrauks, yra iliuzija.
Rusija yra milžiniška šalis, turinti faktiškai neribotas šauktinių atsargas. Ir tai šalis, kuriai žmonių kančios yra svetimos. Kad ir kokia siaubinga būtų šio karo kaina rusams, mažai tikėtina, kad paprasti žmonės nuvers savo megalomanišką lyderį.
Taigi mūsų svarbiausias uždavinys – padėti Ukrainai laimėti. Kas po to nutiks V. Putinui, yra rusų reikalas. Tačiau aišku, kad Maskvą reikia visam laikui atgrasyti nuo bet kokios grėsmės Ukrainai ir likusiai Europai ateityje.
Manau, kad praėjusių metų vasario 24-oji, invazijos diena, yra tokia pat svarbi kaip 1939 m. rugsėjo 1-oji, kai nacių kariuomenė įžengė į Lenkiją ir sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis balsų, įskaitant ir mano, reikalavo nedelsiant imtis veiksmų. Jei mūsų būtų buvę paisoma ir į Ukrainą būtų plūstelėję ginklai, Zelenskis dabar būtų planavęs pavasario puolimą, kad išstumtų rusus atgal per savo sieną.
Tačiau esame ten, kur esame.
Kas toliau?
Daugeliui nerimą kelia padidėjusios Vakarų paramos sukelta eskalacijos rizika. Tačiau V. Putino kalbėtojai mėnuo po mėnesio grūmojo branduoliniu ginklu, grasindami, kad gali panaudoti atominį ginklą Ukrainoje arba net nutaikyti į Vakarų miestus tolimojo nuotolio branduolines raketas. Ačiū Dievui, nė viena iš jų nebuvo paleista. Taip, grėsmė reali. Tačiau turime ją vertinti iš perspektyvos. Nuo karo pradžios rusų branduolinė retorika jau buvo sušvelninta dėl to, kad visos šalys, įskaitant Kiniją, ją atvirai pasmerkė.
NATO ir JAV žvalgybos agentūros atidžiai stebės bet kokį kovinių galvučių ar raketų nešėjų sistemų dislokavimą.
Kremliui buvo pasakyta, kad bet koks artėjančios branduolinės grėsmės požymis sukels precedento neturintį Vakarų atsaką, panaudojant dar nematyto masto įprastinius pajėgumus. Tai yra vienintelis būdas suvaldyti branduolinę grėsmę: atgrasymas, kaip tai darėme Šaltojo karo metais.
Tai gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei padidinsime savo karinį biudžetą ir skubiai persiginkluosime.
Visų pirma mūsų gynybos planuotojai turi pripažinti, kad Rusijos keliama grėsmė yra reali ir ilgalaikė. Be to, turime sutelkti išteklius Rytų Europoje, o ne užsiimti karine pozicija Indostane.
Tam tikra prasme Putino atominės bombos jau pasiekė tai, ko jam reikėjo. Jos užtikrina, kad Didžioji Britanija ir mūsų kolegos iš NATO nesiųs sausumos karių ar oro pajėgų į tiesioginę kovą. Tai neabejotinai sukeltų Trečiąjį pasaulinį karą.
Tačiau dabar turime išgelbėti Ukrainą, kad išgelbėtume save. Jau iššvaistėme galimybę greitai atlikti šį darbą.
Mūsų laukia daug mėnesių kraujo praliejimo. Mes nebegalime ilgiau slėptis.
Generolas seras Richardas Shirreffas yra buvęs vyriausiojo sąjungininkų pajėgų Europoje vado pavaduotojas
Šaltinis: dailymail.co.uk